Nevykęs mėginimas

Ištvert
nors vieną dieną
be savęs.
Išeiti be savęs
į ryto darganą.
Praeit gatve,
pradingti minioje,
susitelkusioj
į panieką ir rūstį.
Stiklinėse vitrinose
nepastebėt savęs,
kompleksuose
susikūprinusios.
Į balą nebijot įbrist,
išbrist sausai,
nepaisyt juoko
iš už nugaros.
Palikt save
žaliam skvere,
užmirš stotelėje
ant suoliuko.
Sugrįžt namo,
kur tyko vienuma,
akla nuo perdėto
manęs būvimo.
Klestelėt lengvai
ant sofos su
nutrinta atrama.
Ir pasijusti sau
be galo reikalingai
su prasto sukirpimo
suknele iš seno
sudėvėto šilko.

Ilgesio simptomai

Persirgai manimi

lengva forma.

Aš tavimi sergu

kasdienos sumaišty

ir dabar.

Ilgesingi simptomai

rūškanais debesėliais

mėlynakio dangaus.

Pasveikai nuo manęs.

Gero vėjo!

Tik kodėl mano jausmo

volungei nuplėšei sparną?

Širdies džiaugsmą

užspaudei skara dilgėlių?

Kasdienos sumaištyje

ilgesys vaikštinėja

simptomais. Įkyriai lyg

muselė, manęs alkana.

2020

 

Įvaizdis

Mano įvaizdis:

Su prieblanda ir

akmenėliais užantyje.

Laukinės antys

į mane purslais Vilnelės.

Įpykusios, lyg būčiau

joms našta.

Lyg braučiausi į jų

privačią erdvę

su paukštiška dvasia.

Pamiklinu save, į

Žemės pakraštį įrėždama

žodžius be pagardų.

Vaikštau savo nuopuoliais

nekaltųjų aikštėje,

iš akmenėlių, teisuolių garbei

tyčia sudėliotų įkypai.

2020

 

Toks kartus

šermukšnio uogų

raudonas nerimas.

Rudens gardumas

veliasi po gomurį.

Širdį suspaudžiu

saujoje. Dejuoja

su manimi kartu.

Neprašysiu atleidimo.

Išeisiu, uždarydama

paskui save duris.

Savo viską išsinešiu

kuparėlyje iš melo

ir nuvalkiotos tiesos.

Nuo šermukšnio

sniegenos nules

raudonas uogas.

Mano nerimą

be gailesčio kapos

aštriais snapais.

Rudens gardumą

užsigersiu vandeniu,

užnuodytu gaiva

per ankstyvos šalnos.

2020

*** *** ***

Tu į mane rasa bemiege.
Aš į tave žodžiu be pėdos.
Įmynusi į purvą prie namų,
Garsiai, lyg laiko akmenį
Norėdama suskaldyti, kalbu.
Tu į mane nakties drugiu
Skrendi per miesto veją.
Aš nuo tavęs skubu tolyn
Priešpriešiniu stačiu krantu.
Septynios mylios įsiterpę,
Dalykiškai sudėsto pigią
Savimi mozaiką apie
Svajonių tiltus be atramų.
Pasisukam į vienas kitą
Negebėjimu meilės jausmą
Pakelt, lyg algebroje, kvadratu.
Deja, tik tenai jisai karalius.
Meilėje bevertis, be momenėlio.
Ir be tiltui reikalingų atramų.
2020

Negyvų paukščių naktis

Lyg

kažkas vestų už rankos

per negyvų paukščių naktį.

Rasa pavargo kristi į žolę,

kuriai nuruduot greitai lemta.

Negyvi paukščiai medžiuose

tave baltu dobilu saugos.

 

Pakantumo didelį kąsnį atlauži,

kad nevirstų naktis į kančią,

kad tamsa nebaugintų puikybėje.

Jaunystės šešėliai

Susitikom
Jaunystės šešėliais.
Purpurinėmis lūpomis
Iškalbėjom gyvenimo
Primestas išmones.
Vėjas medžiuose suposi.
Jausmas, lyg kad būtų
Karklai sužydėję rugpjūtį
Būsimų pavasarių dėlei.
Akmeninių laiptų papėdėje
Vandenyje žydėjo lelijos.
Žuvys slėpė jausmus
Po lapais, lyg Veronikos,
Paskandinusios nuodėmę.
Šitiek žaismo tūnojo sieloje
Užpernykštėmis senienomis.
Ištrūkęs į šviesą, krykštavo
Kūdikiu, pikto dar nepažinusiu.
Žuvys peleku skyrė vandenį.
Nebylios, nepritardamos juokui.
Gal per daug nuodėmingos
Jų sielos po žvyno tviskėjimu?
Gal tik šitaip jos pavydėjo
Jaunystės šešėliams
Ne blyškių, purpurinių lūpų
Būsimų pavasarių dėlei.
2020

Šiuolaikinė

pripildyk mane
naujo klyksmo
kuriame
viskas nuobodžiai
vienoda
kuriame seni patefonai
šiuolaikę
melodiją groja
per cigarečių suskaldytą
gomurį
balso stygos džergždamos
išdainuos natą
ploja minia akrobatų
sukėlusių kojas
kavinėj ant stalo
suplėšyti džinsai mėgaujasi
nuoga sėdynės ramybe
noriu būti madinga
šiai vasarai
šiuolaikinė
2020

Pasilenk link manęs,

Dangau.

Tu man per aukštas.

Paglostysiu

Tavo žilstančią galvą.

Gabalėlį

Tavęs parnešė kregždės

Ant sparno.

Mažoka Tavo malonės.

Ruduoja

Tavyje vienos vasaros

Rugiagėlės.

Pasilenk link manęs.

Suglausim

Dvi žilstančias galvas.

Atgimsim,

Žydinčių obelų pavasariu.

2020

Buvo

O kas dabar?

Saulė teka ir leidžiasi.

Dobilai išbraidžioja

žilstančias pievas.

Svirplys vakarais

sugroja melodiją

nesuprantamo grožio.

O kas dar?

Neskuba lietūs pagirdyt

Žemę ištroškusią.

Lelija numetė žiedus

kaprize, kad ne pirmoji

meilę pažino.