Archive for 2020 rugsėjo

Nužydėjimas

30 rugsėjo, 2020
Nesilankstykim drūčiai.
Sulinkus eiti
nemoralu ir neestetiška.
Kepant žuvį,
ašakos atšoka ir lieka ją
valgyti be baimės.
Kai nutyla vėjai, neaišku
iš kurios jie pusės
teiksis už apykaklės įlįsti.
Tegul jau pučia.
Nesilankstykim drūčiai.
Kvepia šviežiai
nuskintais lauro lapais.
Nužydėjo plukės.
2020

Riksmas

30 rugsėjo, 2020
Įsibroviau į tavo tylą.
Rėkiu, net aidi sienos.
Rėkiu. Ir debesys
danguje suyra į lietaus
prisotintus lašus.
Stebiesi, kur dingo mano
tylėjimas rytais,
kol dar tamsa bučiuoja
miesto mūrus.
Rėkiu, kad Žemė sukas
per lėtai, žaibai
nesugeba sieloj aistrų
ugnies užkurti.
Rėkiu, pasikalbėkim apie
mūsų dangaus griūtį.
2020

*** *** ***

27 rugsėjo, 2020
Pabūsi ir eisi
į savo būtį.
Kur medžiai priima
tavo liūdesį. Prilaiko
tave klumpančią.
Išrėki AŠ, jie sušlama.
Ir byra rasos nuo jų
lyg aštrios adatos.
Ir sminga į odą,
kraujo ištroškusios.
Pečiais atsiremi į jų
gruoblėtą kamieną.
Šviesos efektą, trumpam,
bet sugrąžina.
2020

*** *** ***

27 rugsėjo, 2020
Žaibo išlydis,
ir viskas sudegė.
Pelenais lekia vėjyje
viltys ir lūkesčiai.
Metai juokias, tave
iki pat čiulpų sudėvėję.
Lieka mėgautis
grindinio žvilgsniais
iš po sunkiai
kilnojamų kojų.
Net magiškos aušros
pavirsta į sutemas.
Nepajėgsi pavasarį lakiot
su kregždutėmis.
2020

*** *** ***

26 rugsėjo, 2020
Patylėk,
grindinio šmėkla.
Aušros pakylėta,
diena atėjo.
Iš lėto, iš lėto,
pėda į pėdą
vaikšto, kas buvo
likimo rankos
akmenyje ištašyta.
Grindinio pamėkle,
liaukis kalbėjusi.
Nūdienos pėdos
ne zylės didumo.
Jautrumo tau stinga.
Savęs užvaldyta
viską išgroji liutnia
sielos bestygės.
2020

Lėtoji

25 rugsėjo, 2020
Aš lėto prasidėjimo
Ir lėto judėjimo
Link išėjimo.
Apsigaubiu rudenio
Siūtu paltu.
Rasa nusiprausiu pilkas
Gyvenimo ūkanas.
Truputį liūdesio akyse
Ašara supasi.
Šitiek aistros įnorio
Lūpų kampučiuose.
Neskubinkit mano
Žingsnio palaido.
Ir žodžio neskubinkit.
Grindinys mane lėtą
Myli ir saugo.
2020

Užsirakinusi

24 rugsėjo, 2020
Myliu laiką.
Praėjusį, esamą, būsimą.
Aš tokia. Ką daryt, jei man
Pakelės smilgos rūpi.
Myliu ūkanas ir voratinklį
Tarpe medžių.
Žaibą surenku saujon.
Tegul iki kraujo degina.
Zylės pėdą bučiuoju
Lyg vaikas, naiviai įtikėjęs
Stebuklinės pasakos magija.
Savo ilgesį patikiu vėjui.
Myliu šalną
Ankstaus ryto kalbėjimo.
Aš tokia. Nuo pelkėto šlaito
Slystanti iš praėjusio, esamo,
Į būsimą laiką.
Meilėje užsirakinusi.
2020

Įsiklausyk

24 rugsėjo, 2020

Įsiklausyk
į šnarančius lapus.
Išgirsi mano balsą
kiek prikimusį.
Gal iš ilgesio. O
gal nuo šūsnio metų.
Įsiklausyk.
Ir vėl pabūsime kartu,
puse amžiaus nesimatę.
Pavaikščiosim
po išgalvotu lietumi.
Be skėčių, be apsiaustų,
basi, palaiminti artumo.
Įsiklausyk.
Išgirsi, ko anuomet man
nesi drovoj išsakęs.
2020

*** *** ***

24 rugsėjo, 2020
Šviesoje
aš išblėsęs šešėlis.
Tamsoje ryški
lyg ugninė paukštė.
Vėl sakysit,
save per aukštai
iškėliau, kur net
angelui skristi nedera.
Mažumytį savęs
atrieksiu, metų šėlsmui
nenusilenkusios.
Su manim tamsoje nors
į ugnį lėksit.
Dienoje pavirsit šešėliais.
 
Ugnies paukštė
dega manyje spalvinguoju
šių metų rudeniu.
2020

*** *** ***

23 rugsėjo, 2020

Geriau apie Žemę
nei apie Dangų.
Daugiau tikrumo,
kai slysti ir griūni.
Akmuo lyg pagalvė,
žole sukvipęs.
Priglaudi galvą ir jauti:
Jam tavo skausmas
nuoširdžiai rūpi.
2020