Nuojauta

Radau save šiek tiek naują pačiai sau. Išsigandau, kad tokia netiksiu. Buvau teisi. Kodėl nuojauta manęs niekuomet neapgauna, neišduoda? Gal, kad aš jos niekuomet nesu apgavusi. Nesu išdavusi, net jei labai kada magėjo. Šiandien supratau: atgal į save pats metas. Nėra ko savęs visiems patiekti ant padėklo. Tegul ieško, gal gebės surast. Jei ne, nelabai ieškojo, gal nelabai buvau reikalinga. Tik užkliūdavo už manęs ir buvo nemandagu nepastebėt. Dėl visko kalta jūra ir žuvėdros su savo klyksmu. Kalti mūrai aplink, spoksantys į mane plastikiniais langais. Kaltos gatvė, pilnos pirmyn atgal besiblaškančių, vienas kitą stumdančių ar nepastebinčių žmonių. Kalta aš, kad niekaip nerandu sau vietos valtyje, kurioje kaip ir palikta vietos man. Bent maniau, kad buvo. Apsirikau. Ta vieta ne man. Aš jai netinku. Nei anokia, nei tokia, kuria lyg patapau. Tokia, kokią maniau save radusi naujai. Klysti žmogiška. Bet šita klaida skaudžiai raižo. Per skaudžiai. Todėl traukiuosi. Kas norės, atkapstys mane. Kas nenorės, to nepasigesiu ir aš. Neverta. Gyvenimo spalvos neišnyko. O harmonija? Jos niekuomet ir nebuvo. Bergždžias reikalas jos ieškoti. Jos net gamtoje nerast. O tarp žmonių juo labiau.

2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: