Žiauri nostalgija

Tiek žiaurios nostalgijos
melsvam žodžiui
senos knygos paraštėje.
Kai žymeklių dar nebuvo,
paseilini cheminį
pieštuką ir rašai. Pabrauki.
Žodį, minties persunktą.
Neištrinamą.
Sodrų savimi, amžiną
kaip šis pasaulis,
pasiruošęs susinaikinimui.
Žiauru, kad išnyks pasaulis.
Žiauru, nes ir melsvas žodis
paraštėje išnyks.
Negi nieko neliks?
O gal nostalgija pergyvens
susinaikinimą?
Imu nostalgiją už rankos,
veduosi chemine melsva linija.
Primena išsišokusias
siaurutes venas,
pulsuojančias gyvybės krauju.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: