*** *** ***

Pabūsi ir eisi
į savo būtį.
Kur medžiai priima
tavo liūdesį. Prilaiko
tave klumpančią.
Išrėki AŠ, jie sušlama.
Ir byra rasos nuo jų
lyg aštrios adatos.
Ir sminga į odą,
kraujo ištroškusios.
Pečiais atsiremi į jų
gruoblėtą kamieną.
Šviesos efektą, trumpam,
bet sugrąžina.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: