Ėjau

paskui savo šešėlį,

ilgesio vedama.

Jis mano rūpintojėlis

mano išblaškyta dalia.

Vėjas aplink, tiktai vėjas.

Suklupau atsitrenkus jį.

Šešėlis pirmyn nuskubėjo,

manęs nepakėlęs

nuo miesto grindinio.

Jam savo sermėgą rūpėjo

nesuplėšyt į ilgesio

aštrias kertes.

Vėjas paklupdė, vėjas pakėlė.

Pavertė mano rūpintojėlį

nereikšminga detale.

2020

eik vaike

viską surašysi

ir išeisi

įkandin saulės

padalinsi trupinius

balandžiams

nuo pusryčių stalo

viską surašysi

ir išeisi

įkandin saulės

gaus varpai

ir klyks

virš jūros žuvėdros

kils

pasikartojimų audros

šluojančios žemę

nuo tavęs

išeisi

viską surašęs

įkandin besileidžiančios

saulės

įkandin debesų

į besiilsinčių savo tėvų

slėnį

ašara

ne išeinančios

įkandin saulės akyse

prirašyti pergamentai

dega

vaško žvakių šviesoje

saulės įkandin

eik vaike

ir sudegink save

kartu su

prirašytais pergamentais

2020

Žemuogėlės iš Mylinčių slėnio

Vakarais

savimi pasimėgauju,

įkritusia į dienos

išraustą duobę.

Vakarėjant

mano akiduobės

prisipildo spalvos

to prisirpusių

žemuogių slėnio.

Vaikštinėjom po jį ir

žaidėme Mylinčius,

užkalbėdami

tylinčias tuštumas.

Blizgus ruduo

Pasėdėsiu

ant lapo su šiųmečio

rudenio blizgesiu.

Sutemas

nuglostysiu žodžiais,

anksti manyje pakirdusiais.

Šaipysis

lapas krentantis:

Nesuspėjai meilės pažinti.

Ir… subyrės į dulkes

ant susvetimėjusio miesto

grindinio.

Susitrenksiu žiauriai

kūną dėmesingos sutemos

akivaizdoje.

Sublizgėjo rasa ant lapo

šiųmečio rudens

sudirginta.

2020

Ilgokai ėjau

į Saulę.

Mėnuo trukdė

delčia, pilnatim.

Ir pelkėta žemė

vis traukė

sava klampia

prigimtim.

Ėjau ir ėjau.

Aušros skrybėlaitė

krito šešėliu

ant mano akių.

O vėjas,

aukštai pasikėlęs,

ragino

ežero veidrodį,

bangeles sudėliot

ant mano veidų.

Ilgokai ėjau

į Saulę,

rytais šypsena

spindėjusią

virš mano namų.

2020

Moteriškas kraujas

Gyslomis

šuoliuoja kraujas,

neleisdamas

pamiršt savęs.

Suneri pirštus

lyg išėjimui,

lyg vakarinei maldai

už viską, kas jau buvo,

kas dar bus.

Kraujas, gyvybingas

savo įkaitusia,

pulsuojančia moters

aistromis,

šuoliuoja gyslomis,

primindamas:

laikinumas žemėje

atsiremia į Dangų,

moteriško juodvarnėlio

akimis.

2020

 

Per greitai išeinantiems

Kodėl mes išeinam

per greitai.

Nespėję mylėt iš širdies,

nespėję būt mylimi.

Nespėję pavasario upę

perbrist į krantą,

kur laukia kantri ateitis.

Nespėję rudens išragauti

šermukšnio vynu,

apsivelkam šerkšno apsiaustą:

Vis tiek juk gyventi slidu.

Nuo smilgos net boružės

kyla į dangų su nuodėmėm

ant ištiestų sparnų.

Kodėl mes taip greitai išeinam

nepasistengę

išgerti lig dugno rudenį

karčiuoju šermukšnio vynu.

2020

*** *** ***

Atšaukt gyvenimą kaip tokį

ir laiptais į dangaus erdves.

Ar dar suklupt ražienų lauke

ir išplūst išskridusias svetur

graudžiai klykiančias gerves.

Iš nosinių garsų dėlioju žodį

Įremiu į veidą savo angelui.

Grįžk, į ten, iš kur nusileidai.

Nosinę skepetaitę dovanų

įdėsiu. Mano negandų saulė

kad akių tau neišdegintų.

Vėl kažkas sakys, fantazuoju.

Pati esu tik vaizduotės vaisius.

Nosinių garsų akivaizdoje

moteriškumą savyje rytą

prikeliu, vakaro plotmėje

negailestingai palaidojusi.

2020

Kažkam

beprotiškai skauda,

kai žodžiu

įsiremiu vaikščiot

per širdį ar

delną.

Saulėtoj dienoje

į lietų gręžiasi,

lietingoje

ieško saulės.

Kažkam

beprotiškai maudžia,

kad myliu

savyje nerimstančią

aistrą žodžiui.

Sakau,

pakentėkit.

Tikrai nutilsiu,

rugpjūčio audroje,

vakarine

žalio žiogo muzika.

2020

*** *** ***

Vis dar uogos šermukšnio raudonos

krenta kekėmis į ištiestą delną.

Burnoje toks degiai rūgštus jų skonis.

Nesibaigianti šio rudenio pasaka.

Paskutinis šermukšnio lapas

vėjo blaškomas supas ir supasi.

Uogos kekėmis spindi lyg ašaros

ant nuo metų suglebusių skruostų.

Nuskabau vėjo blaškomą lapą.

Lai tarp gelstančių knygos lapų dūlėja.

Nesibaigiančią savo rudenio pasaką

į neskaitomą knygą eilėmis sudėjau.

2020