Archive for 2020 spalio
31 spalio, 2020
paskui savo šešėlį,
ilgesio vedama.
Jis mano rūpintojėlis
mano išblaškyta dalia.
Vėjas aplink, tiktai vėjas.
Suklupau atsitrenkus jį.
Šešėlis pirmyn nuskubėjo,
manęs nepakėlęs
nuo miesto grindinio.
Jam savo sermėgą rūpėjo
nesuplėšyt į ilgesio
aštrias kertes.
Vėjas paklupdė, vėjas pakėlė.
Pavertė mano rūpintojėlį
nereikšminga detale.
2020
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
31 spalio, 2020
viską surašysi
ir išeisi
įkandin saulės
padalinsi trupinius
balandžiams
nuo pusryčių stalo
viską surašysi
ir išeisi
įkandin saulės
gaus varpai
ir klyks
virš jūros žuvėdros
kils
pasikartojimų audros
šluojančios žemę
nuo tavęs
išeisi
viską surašęs
įkandin besileidžiančios
saulės
įkandin debesų
į besiilsinčių savo tėvų
slėnį
ašara
ne išeinančios
įkandin saulės akyse
prirašyti pergamentai
dega
vaško žvakių šviesoje
saulės įkandin
eik vaike
ir sudegink save
kartu su
prirašytais pergamentais
2020
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
29 spalio, 2020
Vakarais
savimi pasimėgauju,
įkritusia į dienos
išraustą duobę.
Vakarėjant
mano akiduobės
prisipildo spalvos
to prisirpusių
žemuogių slėnio.
Vaikštinėjom po jį ir
žaidėme Mylinčius,
užkalbėdami
tylinčias tuštumas.
(more…)
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
29 spalio, 2020
anksti manyje pakirdusiais.
Nesuspėjai meilės pažinti.
ant susvetimėjusio miesto
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
27 spalio, 2020
Ilgokai ėjau
į Saulę.
Mėnuo trukdė
delčia, pilnatim.
Ir pelkėta žemė
vis traukė
sava klampia
prigimtim.
Ėjau ir ėjau.
Aušros skrybėlaitė
krito šešėliu
ant mano akių.
O vėjas,
aukštai pasikėlęs,
ragino
ežero veidrodį,
bangeles sudėliot
ant mano veidų.
Ilgokai ėjau
į Saulę,
rytais šypsena
spindėjusią
virš mano namų.
2020
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
26 spalio, 2020
Nespėję mylėt iš širdies,
kur laukia kantri ateitis.
apsivelkam šerkšno apsiaustą:
Vis tiek juk gyventi slidu.
Kodėl mes taip greitai išeinam
karčiuoju šermukšnio vynu.
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
26 spalio, 2020
Atšaukt gyvenimą kaip tokį
ir laiptais į dangaus erdves.
Ar dar suklupt ražienų lauke
ir išplūst išskridusias svetur
graudžiai klykiančias gerves.
Iš nosinių garsų dėlioju žodį
Įremiu į veidą savo angelui.
Grįžk, į ten, iš kur nusileidai.
įdėsiu. Mano negandų saulė
kad akių tau neišdegintų.
Vėl kažkas sakys, fantazuoju.
Pati esu tik vaizduotės vaisius.
Nosinių garsų akivaizdoje
prikeliu, vakaro plotmėje
negailestingai palaidojusi.
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
21 spalio, 2020
Vis dar uogos šermukšnio raudonos
krenta kekėmis į ištiestą delną.
Burnoje toks degiai rūgštus jų skonis.
Nesibaigianti šio rudenio pasaka.
Paskutinis šermukšnio lapas
vėjo blaškomas supas ir supasi.
Uogos kekėmis spindi lyg ašaros
ant nuo metų suglebusių skruostų.
Nuskabau vėjo blaškomą lapą.
Lai tarp gelstančių knygos lapų dūlėja.
Nesibaigiančią savo rudenio pasaką
į neskaitomą knygą eilėmis sudėjau.
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »