Archive for 2020 spalio

Ėjau

31 spalio, 2020
paskui savo šešėlį,
ilgesio vedama.
Jis mano rūpintojėlis
mano išblaškyta dalia.
Vėjas aplink, tiktai vėjas.
Suklupau atsitrenkus jį.
Šešėlis pirmyn nuskubėjo,
manęs nepakėlęs
nuo miesto grindinio.
Jam savo sermėgą rūpėjo
nesuplėšyt į ilgesio
aštrias kertes.
Vėjas paklupdė, vėjas pakėlė.
Pavertė mano rūpintojėlį
nereikšminga detale.
2020

eik vaike

31 spalio, 2020
viską surašysi
ir išeisi
įkandin saulės
padalinsi trupinius
balandžiams
nuo pusryčių stalo
viską surašysi
ir išeisi
įkandin saulės
gaus varpai
ir klyks
virš jūros žuvėdros
kils
pasikartojimų audros
šluojančios žemę
nuo tavęs
išeisi
viską surašęs
įkandin besileidžiančios
saulės
įkandin debesų
į besiilsinčių savo tėvų
slėnį
ašara
ne išeinančios
įkandin saulės akyse
prirašyti pergamentai
dega
vaško žvakių šviesoje
saulės įkandin
eik vaike
ir sudegink save
kartu su
prirašytais pergamentais
2020

Žemuogėlės iš Mylinčių slėnio

29 spalio, 2020
Vakarais
savimi pasimėgauju,
įkritusia į dienos
išraustą duobę.
Vakarėjant
mano akiduobės
prisipildo spalvos
to prisirpusių
žemuogių slėnio.
Vaikštinėjom po jį ir
žaidėme Mylinčius,
užkalbėdami
tylinčias tuštumas.

(more…)

Blizgus ruduo

29 spalio, 2020
Pasėdėsiu
ant lapo su šiųmečio
rudenio blizgesiu.
Sutemas
nuglostysiu žodžiais,
anksti manyje pakirdusiais.
Šaipysis
lapas krentantis:
Nesuspėjai meilės pažinti.
Ir… subyrės į dulkes
ant susvetimėjusio miesto
grindinio.
Susitrenksiu žiauriai
kūną dėmesingos sutemos
akivaizdoje.
Sublizgėjo rasa ant lapo
šiųmečio rudens
sudirginta.
2020

27 spalio, 2020
Ilgokai ėjau
į Saulę.
Mėnuo trukdė
delčia, pilnatim.
Ir pelkėta žemė
vis traukė
sava klampia
prigimtim.
Ėjau ir ėjau.
Aušros skrybėlaitė
krito šešėliu
ant mano akių.
O vėjas,
aukštai pasikėlęs,
ragino
ežero veidrodį,
bangeles sudėliot
ant mano veidų.
Ilgokai ėjau
į Saulę,
rytais šypsena
spindėjusią
virš mano namų.
2020

Moteriškas kraujas

27 spalio, 2020
Gyslomis
šuoliuoja kraujas,
neleisdamas
pamiršt savęs.
Suneri pirštus
lyg išėjimui,
lyg vakarinei maldai
už viską, kas jau buvo,
kas dar bus.
Kraujas, gyvybingas
savo įkaitusia,
pulsuojančia moters
aistromis,
šuoliuoja gyslomis,
primindamas:
laikinumas žemėje
atsiremia į Dangų,
moteriško juodvarnėlio
akimis.
2020
 

Per greitai išeinantiems

26 spalio, 2020
Kodėl mes išeinam
per greitai.
Nespėję mylėt iš širdies,
nespėję būt mylimi.
Nespėję pavasario upę
perbrist į krantą,
kur laukia kantri ateitis.
Nespėję rudens išragauti
šermukšnio vynu,
apsivelkam šerkšno apsiaustą:
Vis tiek juk gyventi slidu.
Nuo smilgos net boružės
kyla į dangų su nuodėmėm
ant ištiestų sparnų.
Kodėl mes taip greitai išeinam
nepasistengę
išgerti lig dugno rudenį
karčiuoju šermukšnio vynu.
2020

*** *** ***

26 spalio, 2020
Atšaukt gyvenimą kaip tokį
ir laiptais į dangaus erdves.
Ar dar suklupt ražienų lauke
ir išplūst išskridusias svetur
graudžiai klykiančias gerves.
Iš nosinių garsų dėlioju žodį
Įremiu į veidą savo angelui.
Grįžk, į ten, iš kur nusileidai.
Nosinę skepetaitę dovanų
įdėsiu. Mano negandų saulė
kad akių tau neišdegintų.
Vėl kažkas sakys, fantazuoju.
Pati esu tik vaizduotės vaisius.
Nosinių garsų akivaizdoje
moteriškumą savyje rytą
prikeliu, vakaro plotmėje
negailestingai palaidojusi.
2020

22 spalio, 2020
Kažkam
beprotiškai skauda,
kai žodžiu
įsiremiu vaikščiot
per širdį ar
delną.
Saulėtoj dienoje
į lietų gręžiasi,
lietingoje
ieško saulės.
Kažkam
beprotiškai maudžia,
kad myliu
savyje nerimstančią
aistrą žodžiui.
Sakau,
pakentėkit.
Tikrai nutilsiu,
rugpjūčio audroje,
vakarine
žalio žiogo muzika.
2020

*** *** ***

21 spalio, 2020
Vis dar uogos šermukšnio raudonos
krenta kekėmis į ištiestą delną.
Burnoje toks degiai rūgštus jų skonis.
Nesibaigianti šio rudenio pasaka.
Paskutinis šermukšnio lapas
vėjo blaškomas supas ir supasi.
Uogos kekėmis spindi lyg ašaros
ant nuo metų suglebusių skruostų.
Nuskabau vėjo blaškomą lapą.
Lai tarp gelstančių knygos lapų dūlėja.
Nesibaigiančią savo rudenio pasaką
į neskaitomą knygą eilėmis sudėjau.
2020