*** *** ***

Vis dar uogos šermukšnio raudonos
krenta kekėmis į ištiestą delną.
Burnoje toks degiai rūgštus jų skonis.
Nesibaigianti šio rudenio pasaka.
Paskutinis šermukšnio lapas
vėjo blaškomas supas ir supasi.
Uogos kekėmis spindi lyg ašaros
ant nuo metų suglebusių skruostų.
Nuskabau vėjo blaškomą lapą.
Lai tarp gelstančių knygos lapų dūlėja.
Nesibaigiančią savo rudenio pasaką
į neskaitomą knygą eilėmis sudėjau.
2020
 
 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: