Ilgokai ėjau
į Saulę.
Mėnuo trukdė
delčia, pilnatim.
Ir pelkėta žemė
vis traukė
sava klampia
prigimtim.
Ėjau ir ėjau.
Aušros skrybėlaitė
krito šešėliu
ant mano akių.
O vėjas,
aukštai pasikėlęs,
ragino
ežero veidrodį,
bangeles sudėliot
ant mano veidų.
Ilgokai ėjau
į Saulę,
rytais šypsena
spindėjusią
virš mano namų.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: