Ilgokai ėjau
į Saulę.
Mėnuo trukdė
delčia, pilnatim.
Ir pelkėta žemė
vis traukė
sava klampia
prigimtim.
Ėjau ir ėjau.
Aušros skrybėlaitė
krito šešėliu
ant mano akių.
O vėjas,
aukštai pasikėlęs,
ragino
ežero veidrodį,
bangeles sudėliot
ant mano veidų.
Ilgokai ėjau
į Saulę,
rytais šypsena
spindėjusią
virš mano namų.
2020
Parašykite komentarą