Gyslomis
šuoliuoja kraujas,
neleisdamas
pamiršt savęs.
Suneri pirštus
lyg išėjimui,
lyg vakarinei maldai
už viską, kas jau buvo,
kas dar bus.
Kraujas, gyvybingas
savo įkaitusia,
pulsuojančia moters
aistromis,
šuoliuoja gyslomis,
primindamas:
laikinumas žemėje
atsiremia į Dangų,
moteriško juodvarnėlio
akimis.
2020
Parašykite komentarą