«
»

Ėjau

paskui savo šešėlį,
ilgesio vedama.
Jis mano rūpintojėlis
mano išblaškyta dalia.
Vėjas aplink, tiktai vėjas.
Suklupau atsitrenkus jį.
Šešėlis pirmyn nuskubėjo,
manęs nepakėlęs
nuo miesto grindinio.
Jam savo sermėgą rūpėjo
nesuplėšyt į ilgesio
aštrias kertes.
Vėjas paklupdė, vėjas pakėlė.
Pavertė mano rūpintojėlį
nereikšminga detale.
2020

This entry was posted on 31 spalio, 2020 at 6:55 am and is filed under Eilės. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

Gravatar
WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. ( Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. ( Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. ( Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. ( Atsijungti /  Pakeisti )

Atšaukti

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: