Tik nereikia man

Angelo siųsti —

baltos apsaugos

nuo mirties.

Savo gyvastį maitinu

Žemės suplaktu grumstu.

Giluminio šaltinio

vanduo toks gaivus.

Priešais seserį aušrą

suklupusi, išprašau

šimtus dar dienų

ir netgi naktų.

Ir nereikia man Angelo

baltojo siųsti.

Rudenėjančios aušros

tebūnie skandalingos

aistros apžavų.

2020

Juodvarnio graffiti

Tas lankstumas per liemenį.

Saulė atsigręžia, šypsosi.

Tiesų kelią aukojai

išmoningiesiems klystkeliams.

Aklą juodvarnį

palydėjai į mėlynas aukštumas.

Baltą paukštį aukojai

širdies tvinksniais į ateitį.

Prie savęs prisiglausi tu liemeniu,

lankstumo sulig rudeniu.

Ar diena, ar naktis., bus abidvi

vienodai juodo ažūro.

Išganinga viltis šieps dantis

į motinos saulės atakas.

Gelsvą lapą prispaus Žemės

grumstas išsekęs.

Išlauktoji ramybė. Lankstų

liemenį tavo dekoruos graffiti

aklas juodvarnis, grįžęs

nuodėmėm praregėti į Žemę.

2020 lapkričio 29.

Ramuma

Ramuma dienų tokia sutingusi.

Net vėjui prielanki už lango.

Net lietūs jos pasibodėjo

drungnais lašais į ją pabelsti.

Į nurengtą nuogai berželį

palei kelio voratinklis įsikabino.

Ramuma dienų. Kodėl taip

širdį gelia ir, apkabinus beržo

grubią tošį, taip norisi savęs

negailint, lig kaulo čiulpų

tai ramumai širdingai išsiverkti.

2020

Pakylėk mane, Dangau,

link dar vienos svajonės

ir … trenk į Žemę

žaibo greitumu.

Ne viską, dar ne viską

savo sudėliojau

ant lapo popieriaus

pageltusiu kraštu.

Bet tu tiktai Dangus, purus,

su debesų pasiutusia gama.

Tu tik savus globoji

saulės karštu spinduliu. kitus

be gailesčio niokoji rūstimi.

Vis tiek Tavim sūpuoju

savo naivią viltį klaikioj

urbanizacijoje nepasimest.

2020

Viržiai dega.

Dangus jau suodinas

nuo visko pažadų.

Rugiagėlės iš vasaros

sukritusios po kojom

be garso meldžiasi.

Sutryps jas ar leis

atkąst ruginės duonos?

Mano tai ar Dievo valioje:

Pluta pasotinti, pagirdyti gira

nuo sočiųjų stalo.

Viržiais dega, į gatvę atsirėmęs,

suodinas Dangus.

Rugiagėlės išspjauna

sodrią savo maldą suvokusios:

Ruginės duonos kąsnio

joms nebus.

2020

 

 

 

Diptikas

Per daug manęs?

Nenorėjau įkyrėti.

Tik beržas netikėtai

išsirengė nuogai.

Debesų sumaištyje

vien ažūro lietūs,

saulės spindulį

tvirtai suspaudę

drėgname delne.

Ir vėl jausmų skeletai,

gerokai sudėvėti,

po parką vaikštinėja

taikinga vorele.

             *

Ištaigingi rudeniniai toliai,

kur jūsų spalvinė gama?

Mane išpeikę už

nenutylantį širdies akordą,

veidu į balą puolate

gatavi ir miesto grindinį

aistringai išbučiuoti,

manų skeletų pėdas

užtušuoti žemiškąja rutina.

Juodvarnio sparnais

fiksuoti dangūs moja

skubiai panerti

į pilkuojančias vakaro miglas.

2020

Neleiskit man prabilti.

Tegul virsta

mano tylėjimas vynu.

Visi sielos žodžiai,

sudėti į knygą,

tokie suavėti, net gėda.

Neleiskit man vaikščiot

sulyta gatve.

Mano skėčio krašteliai

pernelyg išrantyti.

Viskas seno kirpimo kūne,

ir širdis išdavystės

per ilgai dėvėta.

Atsigerkit mano tylėjimo

lyg vyno saldaus.

Nebe pirmos šalnos ir jau

ne ankstyvos.

2020

Dulkės, visur.

Ir voratinkliai palubėje.

Vietoje spingsulės.

Ištrūkęs jausmas

blaškosi naiviame tikėjime:

gal ir jo prireiks.

daiktų valdomame pasaulyje.

Pirštai perbrauks

per gitaros stygas įdomumo,

ne muzikos dėlei.

Dulkėti jausmai, voratinkliais

painiais apsivėlę.

2020

Skeletas

Mano skeletas vaikšto

grįsta parko alėja.

Surūdiję lapai blaškosi

mano kojų priedėliais.

Lyrikos anei kvapo,

tik saulė svyra į žemę.

Išskridusios gervės paliko

ilgesį neišsinešusios.

Klampūs kvapai nuo pelkės,

purienų mylėtos.

Mano skeletas ne vienišas,

grįstoje parko alėjoje.

2020

Į ilgesį, į skausmą,

Nerimą nusivalysiu

Kojas. Ir eisiu

Šurmuliuojančia gatve,

Kur žmonės bastosi

Likimais svetimi.

Akis nudelbę, grindinį

niokoja žvilgsniais.

Ir žingsniai lyg iš švino.

Miesto gatvėje

Nėr vietos subtilybėms.

Tokioms kaip tavo

Akimoju susenusi delčia.

2020