Archive for 2020 lapkričio
30 lapkričio, 2020
Tik nereikia man
Angelo siųsti —
baltos apsaugos
nuo mirties.
Savo gyvastį maitinu
Žemės suplaktu grumstu.
Giluminio šaltinio
vanduo toks gaivus.
Priešais seserį aušrą
suklupusi, išprašau
šimtus dar dienų
ir netgi naktų.
Ir nereikia man Angelo
baltojo siųsti.
Rudenėjančios aušros
tebūnie skandalingos
aistros apžavų.
2020
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
29 lapkričio, 2020
Tas lankstumas per liemenį.
Saulė atsigręžia, šypsosi.
išmoningiesiems klystkeliams.
palydėjai į mėlynas aukštumas.
širdies tvinksniais į ateitį.
Prie savęs prisiglausi tu liemeniu,
Ar diena, ar naktis., bus abidvi
Išganinga viltis šieps dantis
Gelsvą lapą prispaus Žemės
Išlauktoji ramybė. Lankstų
liemenį tavo dekoruos graffiti
nuodėmėm praregėti į Žemę.
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
25 lapkričio, 2020
Ramuma dienų tokia sutingusi.
Net vėjui prielanki už lango.
Net lietūs jos pasibodėjo
drungnais lašais į ją pabelsti.
Į nurengtą nuogai berželį
palei kelio voratinklis įsikabino.
Ramuma dienų. Kodėl taip
širdį gelia ir, apkabinus beržo
grubią tošį, taip norisi savęs
negailint, lig kaulo čiulpų
tai ramumai širdingai išsiverkti.
2020
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
25 lapkričio, 2020
Pakylėk mane, Dangau,
link dar vienos svajonės
ir … trenk į Žemę
žaibo greitumu.
Ne viską, dar ne viską
savo sudėliojau
ant lapo popieriaus
pageltusiu kraštu.
Bet tu tiktai Dangus, purus,
su debesų pasiutusia gama.
Tu tik savus globoji
saulės karštu spinduliu. kitus
be gailesčio niokoji rūstimi.
Vis tiek Tavim sūpuoju
savo naivią viltį klaikioj
urbanizacijoje nepasimest.
2020
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
22 lapkričio, 2020
Mano tai ar Dievo valioje:
Pluta pasotinti, pagirdyti gira
Viržiais dega, į gatvę atsirėmęs,
sodrią savo maldą suvokusios:
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
17 lapkričio, 2020
Per daug manęs?
Nenorėjau įkyrėti.
Tik beržas netikėtai
išsirengė nuogai.
Debesų sumaištyje
vien ažūro lietūs,
saulės spindulį
tvirtai suspaudę
drėgname delne.
Ir vėl jausmų skeletai,
gerokai sudėvėti,
po parką vaikštinėja
taikinga vorele.
*
Ištaigingi rudeniniai toliai,
kur jūsų spalvinė gama?
Mane išpeikę už
nenutylantį širdies akordą,
veidu į balą puolate
gatavi ir miesto grindinį
aistringai išbučiuoti,
manų skeletų pėdas
užtušuoti žemiškąja rutina.
Juodvarnio sparnais
fiksuoti dangūs moja
skubiai panerti
į pilkuojančias vakaro miglas.
2020
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
15 lapkričio, 2020
Neleiskit man prabilti.
Tegul virsta
mano tylėjimas vynu.
Visi sielos žodžiai,
sudėti į knygą,
tokie suavėti, net gėda.
Neleiskit man vaikščiot
sulyta gatve.
Mano skėčio krašteliai
pernelyg išrantyti.
Viskas seno kirpimo kūne,
ir širdis išdavystės
per ilgai dėvėta.
Atsigerkit mano tylėjimo
lyg vyno saldaus.
Nebe pirmos šalnos ir jau
ne ankstyvos.
2020
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
15 lapkričio, 2020
Dulkės, visur.
Ir voratinkliai palubėje.
Vietoje spingsulės.
Ištrūkęs jausmas
blaškosi naiviame tikėjime:
gal ir jo prireiks.
daiktų valdomame pasaulyje.
Pirštai perbrauks
per gitaros stygas įdomumo,
ne muzikos dėlei.
Dulkėti jausmai, voratinkliais
painiais apsivėlę.
2020
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
15 lapkričio, 2020
Mano skeletas vaikšto
grįsta parko alėja.
Surūdiję lapai blaškosi
mano kojų priedėliais.
Lyrikos anei kvapo,
tik saulė svyra į žemę.
Išskridusios gervės paliko
ilgesį neišsinešusios.
Klampūs kvapai nuo pelkės,
purienų mylėtos.
Mano skeletas ne vienišas,
grįstoje parko alėjoje.
2020
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »
9 lapkričio, 2020
Į ilgesį, į skausmą,
Nerimą nusivalysiu
Kojas. Ir eisiu
Šurmuliuojančia gatve,
Kur žmonės bastosi
Likimais svetimi.
Akis nudelbę, grindinį
niokoja žvilgsniais.
Ir žingsniai lyg iš švino.
Miesto gatvėje
Nėr vietos subtilybėms.
Tokioms kaip tavo
Akimoju susenusi delčia.
2020
Įrašyta kategorijoj Eilės | Leave a Comment »