Archive for 2020 lapkričio

30 lapkričio, 2020

Tik nereikia man

Angelo siųsti —

baltos apsaugos

nuo mirties.

Savo gyvastį maitinu

Žemės suplaktu grumstu.

Giluminio šaltinio

vanduo toks gaivus.

Priešais seserį aušrą

suklupusi, išprašau

šimtus dar dienų

ir netgi naktų.

Ir nereikia man Angelo

baltojo siųsti.

Rudenėjančios aušros

tebūnie skandalingos

aistros apžavų.

2020

Juodvarnio graffiti

29 lapkričio, 2020
Tas lankstumas per liemenį.
Saulė atsigręžia, šypsosi.
Tiesų kelią aukojai
išmoningiesiems klystkeliams.
Aklą juodvarnį
palydėjai į mėlynas aukštumas.
Baltą paukštį aukojai
širdies tvinksniais į ateitį.
Prie savęs prisiglausi tu liemeniu,
lankstumo sulig rudeniu.
Ar diena, ar naktis., bus abidvi
vienodai juodo ažūro.
Išganinga viltis šieps dantis
į motinos saulės atakas.
Gelsvą lapą prispaus Žemės
grumstas išsekęs.
Išlauktoji ramybė. Lankstų
liemenį tavo dekoruos graffiti
aklas juodvarnis, grįžęs
nuodėmėm praregėti į Žemę.
2020 lapkričio 29.

Ramuma

25 lapkričio, 2020
Ramuma dienų tokia sutingusi.
Net vėjui prielanki už lango.
Net lietūs jos pasibodėjo
drungnais lašais į ją pabelsti.
Į nurengtą nuogai berželį
palei kelio voratinklis įsikabino.
Ramuma dienų. Kodėl taip
širdį gelia ir, apkabinus beržo
grubią tošį, taip norisi savęs
negailint, lig kaulo čiulpų
tai ramumai širdingai išsiverkti.
2020

25 lapkričio, 2020
Pakylėk mane, Dangau,
link dar vienos svajonės
ir … trenk į Žemę
žaibo greitumu.
Ne viską, dar ne viską
savo sudėliojau
ant lapo popieriaus
pageltusiu kraštu.
Bet tu tiktai Dangus, purus,
su debesų pasiutusia gama.
Tu tik savus globoji
saulės karštu spinduliu. kitus
be gailesčio niokoji rūstimi.
Vis tiek Tavim sūpuoju
savo naivią viltį klaikioj
urbanizacijoje nepasimest.
2020

22 lapkričio, 2020
Viržiai dega.
Dangus jau suodinas
nuo visko pažadų.
Rugiagėlės iš vasaros
sukritusios po kojom
be garso meldžiasi.
Sutryps jas ar leis
atkąst ruginės duonos?
Mano tai ar Dievo valioje:
Pluta pasotinti, pagirdyti gira
nuo sočiųjų stalo.
Viržiais dega, į gatvę atsirėmęs,
suodinas Dangus.
Rugiagėlės išspjauna
sodrią savo maldą suvokusios:
Ruginės duonos kąsnio
joms nebus.
2020
 
 
 

Diptikas

17 lapkričio, 2020
Per daug manęs?
Nenorėjau įkyrėti.
Tik beržas netikėtai
išsirengė nuogai.
Debesų sumaištyje
vien ažūro lietūs,
saulės spindulį
tvirtai suspaudę
drėgname delne.
Ir vėl jausmų skeletai,
gerokai sudėvėti,
po parką vaikštinėja
taikinga vorele.
             *
Ištaigingi rudeniniai toliai,
kur jūsų spalvinė gama?
Mane išpeikę už
nenutylantį širdies akordą,
veidu į balą puolate
gatavi ir miesto grindinį
aistringai išbučiuoti,
manų skeletų pėdas
užtušuoti žemiškąja rutina.
Juodvarnio sparnais
fiksuoti dangūs moja
skubiai panerti
į pilkuojančias vakaro miglas.
2020

15 lapkričio, 2020
Neleiskit man prabilti.
Tegul virsta
mano tylėjimas vynu.
Visi sielos žodžiai,
sudėti į knygą,
tokie suavėti, net gėda.
Neleiskit man vaikščiot
sulyta gatve.
Mano skėčio krašteliai
pernelyg išrantyti.
Viskas seno kirpimo kūne,
ir širdis išdavystės
per ilgai dėvėta.
Atsigerkit mano tylėjimo
lyg vyno saldaus.
Nebe pirmos šalnos ir jau
ne ankstyvos.
2020

15 lapkričio, 2020
Dulkės, visur.
Ir voratinkliai palubėje.
Vietoje spingsulės.
Ištrūkęs jausmas
blaškosi naiviame tikėjime:
gal ir jo prireiks.
daiktų valdomame pasaulyje.
Pirštai perbrauks
per gitaros stygas įdomumo,
ne muzikos dėlei.
Dulkėti jausmai, voratinkliais
painiais apsivėlę.
2020

Skeletas

15 lapkričio, 2020
Mano skeletas vaikšto
grįsta parko alėja.
Surūdiję lapai blaškosi
mano kojų priedėliais.
Lyrikos anei kvapo,
tik saulė svyra į žemę.
Išskridusios gervės paliko
ilgesį neišsinešusios.
Klampūs kvapai nuo pelkės,
purienų mylėtos.
Mano skeletas ne vienišas,
grįstoje parko alėjoje.
2020

9 lapkričio, 2020
Į ilgesį, į skausmą,
Nerimą nusivalysiu
Kojas. Ir eisiu
Šurmuliuojančia gatve,
Kur žmonės bastosi
Likimais svetimi.
Akis nudelbę, grindinį
niokoja žvilgsniais.
Ir žingsniai lyg iš švino.
Miesto gatvėje
Nėr vietos subtilybėms.
Tokioms kaip tavo
Akimoju susenusi delčia.
2020