Išjungsiu rudenį savyje.
Įkyrėjo visa jo
Spalvinė gama ir lietūs.
Seni klevai jau suvaikėję
O aš dar moteris
Su priešaušrio nurausvintais
Veidais ir kregždės stoto.
***
Pasakų pupa užlipus,
Palytėjau Dangų. O jis tik
Balzganas miražas
Virš Žemės rutulio, kuriam
Lygių Dangaus
Aukštybėje nėra, nerast.
***
Vėjai manyje perdėm atkaklūs.
Praeities priblėsę atšvaitai.
Išalkusi aistrų kasdienė dabartis.
Ruduo už durų kaukia
Lyg nuskaustas šunelis,
Su numatyta benamio lemtimi.
***
Įleist atgal į savo širdį
Su vyriška jo meilės prigimtim?
Pasotinti, pagirdyti
Ar leist savais keliais nueiti?
Į lapų šilką nusivalant kojas,
Palaidojus visas neišsipildžiusias
Jaunystėje viltis.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: