Diptikas

Per daug manęs?
Nenorėjau įkyrėti.
Tik beržas netikėtai
išsirengė nuogai.
Debesų sumaištyje
vien ažūro lietūs,
saulės spindulį
tvirtai suspaudę
drėgname delne.
Ir vėl jausmų skeletai,
gerokai sudėvėti,
po parką vaikštinėja
taikinga vorele.
             *
Ištaigingi rudeniniai toliai,
kur jūsų spalvinė gama?
Mane išpeikę už
nenutylantį širdies akordą,
veidu į balą puolate
gatavi ir miesto grindinį
aistringai išbučiuoti,
manų skeletų pėdas
užtušuoti žemiškąja rutina.
Juodvarnio sparnais
fiksuoti dangūs moja
skubiai panerti
į pilkuojančias vakaro miglas.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: