Archive for 2020 lapkričio

8 lapkričio, 2020
Išjungsiu rudenį savyje.
Įkyrėjo visa jo
Spalvinė gama ir lietūs.
Seni klevai jau suvaikėję
O aš dar moteris
Su priešaušrio nurausvintais
Veidais ir kregždės stoto.
***
Pasakų pupa užlipus,
Palytėjau Dangų. O jis tik
Balzganas miražas
Virš Žemės rutulio, kuriam
Lygių Dangaus
Aukštybėje nėra, nerast.
***
Vėjai manyje perdėm atkaklūs.
Praeities priblėsę atšvaitai.
Išalkusi aistrų kasdienė dabartis.
Ruduo už durų kaukia
Lyg nuskaustas šunelis,
Su numatyta benamio lemtimi.
***
Įleist atgal į savo širdį
Su vyriška jo meilės prigimtim?
Pasotinti, pagirdyti
Ar leist savais keliais nueiti?
Į lapų šilką nusivalant kojas,
Palaidojus visas neišsipildžiusias
Jaunystėje viltis.
2020

8 lapkričio, 2020
Negaliu pritart
Savęs skambėjimui
Be išlygų.
Per nuotolinį mąstymą
Lapkričio danguj
Debesų su savim grumtynės.
Nekantrūs lietūs
Beldžiasi į nesvetingą langą
Lašais. Ne po vieną,
Ir netgi ne po du. Bjauru.
Tamsios nakties
Akibrokštai sapnais iššoka
Į sąmonės
Mieguistas subtilias gelmes.
Girdi apuokišką jų juoką.
Savęs skambėjimą numarini.
Susitepė, įspaustas
Veidu į purvynę už namų.
2020

7 lapkričio, 2020
Trupantis dangus
ir nužydėję sodai.
Nesurinktas nektaras
ir bitės tarė:
Medaus nebus.
Debesys išpurtę save
puikybėj kelia.
O juk juose tiktai lietus.
Po jais tik darganotas,
net pažliugęs kelias.
Trupiniais dangus.
Namuos išblėsęs židinys.
Akli langai.
Kvieti užeit, o eina
baimėje tik pro šalį.
2020

7 lapkričio, 2020
Lass mich gewinnen
noch einen Tag,
noch eine Stunde,
erhoffte Dämmerung,
erträumten Morgen.
Noch einen Augenblick
lass mich gewinnen
fürs Zusammensein
im menschlichen Gewitter.
Unmöglich?
Begleite mich bis zum
Horizont,
wo Sommerschmetterlinge
herbslich ruhen.
Danke!
2020
….Palydėk mane iki horizonto,kur rudeniškai ilsisi vasaros drugeliai….🍂🦋🍂🦋🍂🦋🍂

7 lapkričio, 2020
Vakare
supuola visos žemės
dulkės ėst akis
iki akiduobių sausumo.
Tik lietus už lango
subtiliai drėkina gyvastį,
neleisdamas sudžiūt.
Sieloje tokie tušti aruodai.
Mintys užblokuotos
vienu klavišo paspaudimu.
Kūrei moterišką šių dienų
modernią uvertiūrą,
ant penklinės iš per aukštų
tau įtampos laidų.
Išsirengei.
Todėl ir skuba vakare
visos žemės dulkių erkės
pasimaitint lig soties
nuogos širdies krauju.
2020

4 lapkričio, 2020
Išpažįstu save
kaip tą rudenį
stimpančią musę.
Išgąstis ne Dangaus,
Žemės plutos,
nemokančios plūstis.
Patiklumo kančia
ir naivumo akordai iš
vasaros gaivalo.
Bitės dūzgė
nasturtos žiede.
Jų nektaro saldumas
svaigino ir žeidė.
Išsvajojau save
lig sparnuotos būtybės
virš grindinio.
Nusilpusiam savo delne
laikau musę,
prarandančią gyvastį.
Mes abi —
iškeikti padarai, negebėję
įspaust realios vertės
Žemės plutoje.
2020
 

3 lapkričio, 2020
keturios sienos
ir mano aš su
nuoga rudens anatomija
būti ar ne gyventi
ar eit į savęs netektį
pro pradines duris
laimės šuneliu
springstant ašaromis
nes pasaulio nedarna
skaudžiai žudanti
suvoki save kaip naštą
tarp keturių sienų
su savuoju aš
2020

naivus ruduo

3 lapkričio, 2020
ant šių metų rudens
lieju širdgėlą
o jis lietų
todėl toks šlapias
miesto grindinys
ir blaškosi balandžiai
sudrėkusiomis pėdomis
ieškodami išgyvenimui
trupiniais išskaidytos
minimalios riekės
ir krenta gyvastį
praradę medžių lapai
sušaukdami
rimties tiktai rimties
todėl šaka nulūžo
būtent šito medžio
ant kurio rymojo mano
vienišumo paslaptis
vaikiškai naivus
ruduo šių metų
į mano širdgėlą pravirksta
lietumi
ir darganotą iškvepia
atodūsį į praeiviais
nykią miesto panoramą
širdis pradžiunga
nusikračiusi gėlos
save pulsuojančiu krauju
maitina
neleisk jei Dieve
alebastro statula pavirsti
padovanok jai naują kančią
naują gėlą
naivus šių metų lietumi
ruduo
2020