Archive for 2020 gruodžio

30 gruodžio, 2020
Kai žodžiai atsitrenkia
į mūro tylą,
kai subyra garsais,
mieguistas paukštis
pakyla skrist.
Atrandi save iš naujo
debesies kraštelyje.
Suspaudi save kumštyje:
Viskas gerai.
Nekantrauji sutelkt save
į bekraštį tylėjimą.
Kai žodžiai subyra garsais,
randi savo aš
delčios visažinės didelės
visatos danguje sufabrikuotos —
nesusižeiskit —
aštriabriauniais kampais.
2020

29 gruodžio, 2020
Pasiimu pėdas į saują.
Lietus juk ir baltoji
šlapdriba.
Įsiremiu į blausią delčią
su kaprizingu atvaizdu
senajam ežere.
 
Pėdas išsaugosiu, pakėlusi
nuo grindinio,
margais pavasario drugiais.
Vasaros pieva basa praeisiu.
 
Nušvis delčia
į paprastutį moters džiaugsmą
žemiška šviesa.
2020 gruodis
 
 
 

28 gruodžio, 2020
Pasidžiauk,
su manim,
už mane.
Vėjas klevą laužo,
nes džiūgauja.
Nes jame nėra
geraširdės ugnies,
tik beprotiškas noras
užgaidoms.
Neliūdėk,
kad esu už ribos,
kad ne viskas
rugiagėlėm šypsos
po mano kojomis.
Po tamsos juk šviesa,
ir klevai juk
pavasarį bus linksmai
garbanoti.
Pasidžiaukim kartu,
vėjui taikant į
sužeistą širdį.
Po tamsos juk šviesa.
O klevai ir vėl
mus sula pagirdys.
2020

24 gruodžio, 2020
Nenoriu,
Kad kitą rudenį
Vėl išskristų gervės.
Ir kad klevas
Numestų lapus.
Kad suskiltų nukritę
Kaštonai ant grindinio.
Ir lietus būtų šaltas,
Nors ir smarkus.

(more…)

Kraujas ant kelio

24 gruodžio, 2020
Nereikia to žiemiško grožio,
sušalusio į ledo gabalą.
Ant sniego kraujo dėmė boluoja.
Sniegena sulesė uogą,
tamsiai raudoną. Dalį šermukšnio
rudens aistrų išgyvenimų.
Balta mantija iš Dangaus nukrito
ant grindinio pilko.
Viskas vienam kartui ant obelisko
sidabru sutvisko.
Sniegena savo oranžinę papilvę
ant sniego pamiršo.
Krauju ant šalto žiemiško kelio.
2020

Gervelės klyksmas

20 gruodžio, 2020
Dar kartą nukris rasa
ant rudens jurgino.
Vėl suklyks gervelė
balsu virš laukų,
skrisdama paieškot
laikino savo likimo.
Sugrįžimo vardan
man į delną numes
savo plunksną,
klyksmo prigirdytą.
Daugkartinė rasa
dar kartą ant mano
rudens jurgino.

19 gruodžio, 2020
Ateina vakaras.
Manau, jau paskutinis.
Manau, to ryto,
tos palaimingos aušros
daugiau nebus.
Akis pramerkusi, grimztu
į tylą, už kurios
dienos velniai jau beldžia
radę užtrenktas duris.
Nors kartą,
nors šiandieną, prašau,
palikit tylą ir mane
palaimintoj ramybėje.
Angelų malonėj man nesiųskit
nei Žemės šios,
nei juolab mitraus Dangaus.
Apsigaubiu tyla
ir, ligi vakaro savęs velniams
nepaaukojusi,
nakties prisimatuosiu sau
uždelstas kančias.
2020

18 gruodžio, 2020
Susižeidi pats į save.
Į savo niūrią prigimtį.
Rangais lyg sliekas,
Žemės paviršiuje
Nerasdamas sau vietos.
Viskas, kas buvo
Tau brangu ir miela,
Patampa nereikšminga
Visko atplaiša.
Druska ir tik druska
Į atmerktas akis subyra.
Atidarai duris:
Už jų žiojėja tuštuma.
Nesutepti sugirgžda vyriai,
Uždarant jas.
Sutema aplink akla.
2020

17 gruodžio, 2020
Ir vėl į šaunią pradžią.
Ar kas galėjo pamanyt,
kad saulė ne už kalno
leidžiasi, o mėnuo po
savęs uždaro ne duris.
Gyvenimas slidus lyg
šliužas, ir painiausias
visko labirintas, išėjimą
iš savęs paslėpęs po
tūkstančiais klaustukų.
Žmogus jame tik judanti
aklai detalė. Klaida ir
nuodėmė. Žvaigždžių
lietaus kvailiausiai ilgisi.
Nutapęs rožę, žavisi.
O iš tiesų tiktai spygliais
prasiskina kelius iš labirinto,
paversdamas save
lanksčia niekinga smilga.
2020

13 gruodžio, 2020
Paneikit mane
kaip tokią.
Kaip kad aš neigiu
amžiną atilsį,
Dievo gailestį,
gailestingumą ir galingumą.
Te atleidžia man
giliai tikintys fanatikai.
Tašką padėt panorau
po visiško apsinuoginimo.
Išklykė gervės man
paskutinį rudenį margą.
Išklykė ir išskrido sau
žalio pavasario parnešti.
Paneigiu pati save
be gailesčio.
Sakau jums:
Šioje žemėje nerasti
amžinojo atilsio.