Kai žodžiai atsitrenkia

į mūro tylą,

kai subyra garsais,

mieguistas paukštis

pakyla skrist.

Atrandi save iš naujo

debesies kraštelyje.

Suspaudi save kumštyje:

Viskas gerai.

Nekantrauji sutelkt save

į bekraštį tylėjimą.

Kai žodžiai subyra garsais,

randi savo aš

delčios visažinės didelės

visatos danguje sufabrikuotos —

nesusižeiskit —

aštriabriauniais kampais.

2020

Pasiimu pėdas į saują.

Lietus juk ir baltoji

šlapdriba.

Įsiremiu į blausią delčią

su kaprizingu atvaizdu

senajam ežere.

 

Pėdas išsaugosiu, pakėlusi

nuo grindinio,

margais pavasario drugiais.

Vasaros pieva basa praeisiu.

 

Nušvis delčia

į paprastutį moters džiaugsmą

žemiška šviesa.

2020 gruodis

 

 

 

Pasidžiauk,

su manim,

už mane.

Vėjas klevą laužo,

nes džiūgauja.

Nes jame nėra

geraširdės ugnies,

tik beprotiškas noras

užgaidoms.

Neliūdėk,

kad esu už ribos,

kad ne viskas

rugiagėlėm šypsos

po mano kojomis.

Po tamsos juk šviesa,

ir klevai juk

pavasarį bus linksmai

garbanoti.

Pasidžiaukim kartu,

vėjui taikant į

sužeistą širdį.

Po tamsos juk šviesa.

O klevai ir vėl

mus sula pagirdys.

2020

Nenoriu,

Kad kitą rudenį

Vėl išskristų gervės.

Ir kad klevas

Numestų lapus.

Kad suskiltų nukritę

Kaštonai ant grindinio.

Ir lietus būtų šaltas,

Nors ir smarkus.

Kraujas ant kelio

Nereikia to žiemiško grožio,

sušalusio į ledo gabalą.

Ant sniego kraujo dėmė boluoja.

Sniegena sulesė uogą,

tamsiai raudoną. Dalį šermukšnio

rudens aistrų išgyvenimų.

Balta mantija iš Dangaus nukrito

ant grindinio pilko.

Viskas vienam kartui ant obelisko

sidabru sutvisko.

Sniegena savo oranžinę papilvę

ant sniego pamiršo.

Krauju ant šalto žiemiško kelio.

2020

Gervelės klyksmas

Dar kartą nukris rasa

ant rudens jurgino.

Vėl suklyks gervelė

balsu virš laukų,

skrisdama paieškot

laikino savo likimo.

Sugrįžimo vardan

man į delną numes

savo plunksną,

klyksmo prigirdytą.

Daugkartinė rasa

dar kartą ant mano

rudens jurgino.

Ateina vakaras.

Manau, jau paskutinis.

Manau, to ryto,

tos palaimingos aušros

daugiau nebus.

Akis pramerkusi, grimztu

į tylą, už kurios

dienos velniai jau beldžia

radę užtrenktas duris.

Nors kartą,

nors šiandieną, prašau,

palikit tylą ir mane

palaimintoj ramybėje.

Angelų malonėj man nesiųskit

nei Žemės šios,

nei juolab mitraus Dangaus.

Apsigaubiu tyla

ir, ligi vakaro savęs velniams

nepaaukojusi,

nakties prisimatuosiu sau

uždelstas kančias.

2020

Susižeidi pats į save.

Į savo niūrią prigimtį.

Rangais lyg sliekas,

Žemės paviršiuje

Nerasdamas sau vietos.

Viskas, kas buvo

Tau brangu ir miela,

Patampa nereikšminga

Visko atplaiša.

Druska ir tik druska

Į atmerktas akis subyra.

Atidarai duris:

Už jų žiojėja tuštuma.

Nesutepti sugirgžda vyriai,

Uždarant jas.

Sutema aplink akla.

2020

Ir vėl į šaunią pradžią.

Ar kas galėjo pamanyt,

kad saulė ne už kalno

leidžiasi, o mėnuo po

savęs uždaro ne duris.

Gyvenimas slidus lyg

šliužas, ir painiausias

visko labirintas, išėjimą

iš savęs paslėpęs po

tūkstančiais klaustukų.

Žmogus jame tik judanti

aklai detalė. Klaida ir

nuodėmė. Žvaigždžių

lietaus kvailiausiai ilgisi.

Nutapęs rožę, žavisi.

O iš tiesų tiktai spygliais

prasiskina kelius iš labirinto,

paversdamas save

lanksčia niekinga smilga.

2020

Paneikit mane

kaip tokią.

Kaip kad aš neigiu

amžiną atilsį,

Dievo gailestį,

gailestingumą ir galingumą.

Te atleidžia man

giliai tikintys fanatikai.

Tašką padėt panorau

po visiško apsinuoginimo.

Išklykė gervės man

paskutinį rudenį margą.

Išklykė ir išskrido sau

žalio pavasario parnešti.

Paneigiu pati save

be gailesčio.

Sakau jums:

Šioje žemėje nerasti

amžinojo atilsio.