Ateina vakaras.
Manau, jau paskutinis.
Manau, to ryto,
tos palaimingos aušros
daugiau nebus.
Akis pramerkusi, grimztu
į tylą, už kurios
dienos velniai jau beldžia
radę užtrenktas duris.
Nors kartą,
nors šiandieną, prašau,
palikit tylą ir mane
palaimintoj ramybėje.
Angelų malonėj man nesiųskit
nei Žemės šios,
nei juolab mitraus Dangaus.
Apsigaubiu tyla
ir, ligi vakaro savęs velniams
nepaaukojusi,
nakties prisimatuosiu sau
uždelstas kančias.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: