Pasidžiauk,
su manim,
už mane.
Vėjas klevą laužo,
nes džiūgauja.
Nes jame nėra
geraširdės ugnies,
tik beprotiškas noras
užgaidoms.
Neliūdėk,
kad esu už ribos,
kad ne viskas
rugiagėlėm šypsos
po mano kojomis.
Po tamsos juk šviesa,
ir klevai juk
pavasarį bus linksmai
garbanoti.
Pasidžiaukim kartu,
vėjui taikant į
sužeistą širdį.
Po tamsos juk šviesa.
O klevai ir vėl
mus sula pagirdys.
2020

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: