Archive for 2020 gruodžio

Nurausk,

11 gruodžio, 2020
šermukšnio uoga,
nurausk dar kartą
rudeniui šukuojant žemės
margaspalvius plaukus.
Ant mano skruosto suspindėk
savuoju atvaizdu,
palaimink mano džiaugsmą
prabust su saule ir nugrimzti
vakare į laikinumo ežerą,
kuriame visi pasauliai
myli vienas kitą.
Šermukšnio uoga, aptėkški
mano nuogą realybę
gaivinančia rūgštim.
Varveklis atitrūko nuo pasaulio
stogo ir taikosi į širdį.
Šermukšnio uoga, pasidalinsiu
tavimi su sniegenom speiguotą
žiemą, tik leisk įbrist dar kartą
į aistringojo rudens ražienas.
2020
 
 
 
 
 
 
 

Permatomas žmogus

10 gruodžio, 2020
Kodėl niekas neskaito
suvynioto į blizgią foliją
soneto? Atideda į šalį.
Iš permatomo celofaninio
popieriaus išvynioja rožes
ir … merkia į krištolo vazą su
permatomo vandens doze.
Paukščio giesmę rytais
prilygina įkyriam žadintuvui.
Veidrodį apdovanoja
raudonų lūpų bučiniu sau.
Koks permatomas žmogus
savo pasirinkime.
Kartu su sonetu atidėtas
į šalį iki kito karto.
2020

9 gruodžio, 2020
Žmonės atsivers
dienos knygą be manęs.
Nepasprings saulės spinduliu,
sugaus, zuikučiu paleis.
Bus diena, panaši į kitas,
savaip suderintomis stygomis.
Grindinys priglaus
raukšlėta kakta, sutikdamas
nueinančius klystkeliais.
Dienos knyga be manęs —
piktų raganų išmislas.
Juodvarnėlis praneš.
kad esu ilgesy to,
kas su žmogaus išėjimu
nemiršta.
2020

8 gruodžio, 2020
ant subjurusio
nakties pamato
surenki mintį
o ji kaprizijasi
deramai neįvertinai
jos polinkio
atsibust tik į
paukščio čiulbėjimą
bučiniu lieti
birius žodžius
apie dvasinę širdgėlą
pakilti ir kristi
ar nuskrist iki kur
horizontas ežerą ryja
naktis ir tu
tyli kompozicija
tavo minties gardumu
raudonveidės aušros
kilniaširdiškai mėgaujasi
2020

7 gruodžio, 2020
Paslėpt save nuo visko.
Nuo tos žvaigždės,
kuri kadais sutvisko
vieną išimtinę naktį.
Išeit keliu į Niekur,
paklaidžioti dykynėje
laisvu nuo savo kūno
nenuorama šešėliu.
Ir niekam nesakyt,
kad ilgies, kad myli.
Išprašyt pavasaringojo
lietaus iš sniegenų,
ant debesų sutūpusių.
 
Ir vėl nukaito viltingos
ryto žaros duotybėje:
Viskas iš žvaigždės, kuri
kadais sutvisko.
2020
 

7 gruodžio, 2020
Trūksta
smiltelės žavesio.
Tos vienos,
visumoj savo sesių
marių kopose
pasiklydusios.
Rytas ir nėra
aviečių rasos.
Tik balandis
per anksti pakirdo.
Amtelėjo šuva
į nedylančią tamsą.
Stumteli laikas pečiu
per lėtą eigastį.
Pakyla smiltelė lėkt
virš kopų tylių
vientisu ilgesiu.
Nesuprast, kur jis
prasideda ir kada
baigiasi.
2020

6 gruodžio, 2020
Apie šį bei tą.
Apie iliuzijas,
sukompromitavusias
visagalį laiką.
Apie varnalėšos graudulį,
kad jos niekas nemyli.
Sakot,
minorinę gaidą spaudžiu
graudenimo dėlei.
Ilgesingam minore
džiaugsmas krumpliais
vaikštinėja.
Glaudžia žodį
pirminėje jo stadijoje.
Laukia, kol pasaulis sukrus
priimt varnalėšą
graižais nusagstytu apsiaustu.
2020

6 gruodžio, 2020
Praeisi dūstančia gatve.
Žiemos saulėgrįža,
Kas jos nelaukė!
Lyg voverė, įkalinta rate.
Už jo gyvenimas
Gyvu krauju užverda.
Už jo išlakios pušys vakarais
Sakais sukvimpa.
O tau praeiti lemta dieną
Dūstančia gatve.
Žiemos saulėgrįža!
Ir tu, įkalinta rate,
Tikiesi atsikąst gyvenimo,
Sukvipusio pušų sakais.
Iš paukščio pėdos
Jo gyvo kraujo atsigert.
Nemarios marios laiko
Dūsta tylios.
2020

5 gruodžio, 2020
Tik nereikia Žemės
aimana pakelt iš miego.
Jos gelmėse
gyvi šaltiniai lygu
mūs širdžių plakimas
šitiek amžių alma.
Protėvių karingoji dvasia.
Ir nereikia šitiek
pristatyti kryžių ant
žaliuojančių ramybėje
svetingųjų kalvų.
Vyturėliai grįš tegul
pavasarį ankstyvą,
medžiuose ant jų
susukt savus lizdus.
2020

5 gruodžio, 2020
Mano dienos, mano naktys,
rytai ir vakarai.
Ir upės, savimi patrakusios.
Ir kloniai tie, kuriems
žydėjime gerai.
Paraudusiam danguj atodūsių
prigirdytas gervių
rudeninis klyksmas.
Liko sieloje, kai uoliai sninga
nedvasingąja mana.
Paroje save suniokoju
sekundžių tikslumu ritmingai.
Sugrįš vėl gervės.
Tik ar bus man to gana?
2020