Nenoriu pasikartoti, bet pasikartoju kiekvieną rytą. Kaip aušra, kaip diena ir vakaras, kaip naktis, nusileidžianti ir prispaudžianti juoda tyla miestą. Kas mane skatina kas rytą rast, ką parašyt, susukt, kurt ar tiesiog išliet iš savęs. Ir skubėt skubėt. Į vis labiau artėjančią išėjimo akimirką. Neverta rašyt klaustukų, nes atsakymo neturiu ir nelaukiu iš niekur, iš nieko. Vis dažniau aplanko apatija, nuovargis ir jausmas, kad nesu jau realybėje, šioje, kur man jau nejauku, kur netinku, nepritampu prie nieko. Bet ir kitoje greičiausiai nelemta pritapt net ta fizine dulke. Per daug manyje likę to paaugliško maišto: Atstokit nuo manęs su savo noru iškvost, sužinot, priderint mane prie savęs, prie aplinkos, aplinkinių ir etc. Leiskit man pasilikt tuo AŠ, jį mylėt, puoselėt, su juo draugaut, gult, keltis, eit pasivaikščiot, išgert kavos, iškeikt jį ir vėl glaust. Sudėtinga. Sudėtingiau nebūna, nes nesu sterilioje aplinkoje nuo kitų. Ima ir prireikia tą savo AŠ prispaust, primint koja, net kartais paniekint. Nesuprantu savęs? Klaustukas. Taip, momentais ne ir momentais nesutariu su savimi. O jūs tai kitokie, visuomet derinyje su savimi, su tuo savuoju AŠ. Pavydžiu, nors gal ir ne. Taip galima pavirst pilka dėme tarp kitų tokių pat pilkų dėmių. Vaikščiojančių, niurzgančių, nepatiklių, bet prisitaikančių, nes, girdi, kitaip nevalia, nedera, negražu, nekilnu ir vėl etc.
 

Pasakiškas vaizdas už lango. Klevai balti, ant šakų juodos varnos galvas kraipo. Panašios į juodas dėmes mano sąžinėje, kuri nėra sterili nuo nuodėmių ir visokio kitokio brudo. Nieko nenoriu užgaut, įžeist, bet užgaunu, įžeidžiu. Negi man daugiau reikia nei anam ar šitam. Ne. Tikrai reikia jau vis mažiau ir mažiau. Užtenka druskos mažo kristaliuko, vienos vienintelės užsilikusios ant šakos šermukšnio uogos. Arbatos, raminančios ir nenuraminančios, be cukraus ir medaus. Reikia sūnaus, mano kūno ir kraujo, balso kasdienos trapume ir įkyrume. Kažkodėl neatskrenda zylės. Jų trūksta, bet joms manęs ir mano vaišių jau nereikia. Sėkmės joms ir kad žiema nebūtų per gili, per šalta. Gyvybės vardan.

Pasikartoju kaip iš eilės einantys, ateinantys, nueinantys metų laikai. Upių potvyniai ir atoslūgiai. Būtent tai ir verčia pasikartot. Nes gamtoje tų pasikartojimų masė, devynios galybės. O ir be jų nebūtų įdomu. O be manęs būtų. Nes tokių, mėginančių savęs lietuvių kalba vis ką parašyt, minia. Dar vis minia. Trupanti, bet dar vis čia. Su savo kaprizais, įžvalgomis, matymu ir savo gebėjimu atskirus žodžius jungt į vieną visumą, leidžiant jiems laisvai ar nelabai tekėt upe ar bent upokšniu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: