Rytoj neturėsiu nieko.
Tik blakstienomis
užkabinsiu dangaus šviesą.
Aistroje bučiuosiu
pavasario žydinčius karklus.
Nieko neturėt, tik save.
Ir judėt iš lėto senyva antimi
paupiu, trumpam pakilus,
bristi vėl į giluminius vandenis.
Rytojus ateis iš niekur.
Rinksiu nuo grindinio blakstienas.
Išstūmė dangūs.
Neturėsiu nieko. Tik jas vienas.
Palaimintas ar pažymėtas
senatvės terminu.
2021
 
 
 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: