Archive for 2021 vasario

25 vasario, 2021
Kur nueisiu šiandien,
Kur nuneš vėjas mano mintį?
Menką pasaulio mažumą
Teko aplankyt, pažinti.
Mažumo jausmas nuo Dangaus
Ar nuo Žemės?
Sušildo ar sušaldo
Vėjavaikišku rudens šalvenimu?
Sueitis su vėju nuo jūrų marių.
Gintaro akis mane nužiūrėjo.
Smėlio krantas kopomis.
Marių vilnis mano sesė.
Vilioja, oi vilioja į gelmę
Ilgesingu vaitojimu.
2021

23 vasario, 2021
Diena
už aplyto lango.
Dangus ne visad mėlynas.
Žvitruolė kregždė
pranašauja giedrą,
žemės druską
ant sparnų pakeldama.
Diena, tokia kaip visos.
Tik lietaus aistroje bučiuota.
Lašais vėsiais
langai apdovanoti.
Širdies arterija pulsuoja.
Žemės druskos skonį
jaučiu ant lūpų.
Kodėl kas kartą lemta
po nuopolių našta
suklupti?
Šypsausi lietui.
Kregždė atneš vėl giedrą.
2021

21 vasario, 2021
Paukščiai,
juodi ir grakštūs.
Rudens kalbėjimas
minties likučiais.
Lelijos išbalusios prigludo
prie žalio berželio.
Rudens užkalbėjimų
kupinas rytas.
Juodus paukščius išvaikė
degančios žaros.
Jųjų šešėliai pasiekė
mylintį Dangų.
Rudens lelijos, išbalusio
veido, prie žaliojo beržo
grakščiųjų paukščių
ilgesį saugo.
2021

Margas kalbėjimas

21 vasario, 2021
 
Genelis kalė į pušį, kalė.
Pleištą į mano likimą.
 
Vientisas mano laukimas.
Ilgesio austas nuaustas.
 
Pušų viršūnėse vėjas
Nusilpusį paukštį vaiko.
 
Kur tas purienų žydėjimas
Vaikystės palaukėje?

(more…)

Šokis

18 vasario, 2021
Vėl noriu
pristatyt save
gyvam judėjime žmonių.
Prajuokinti kvaila fraze
apie raibųjų ančių
pavasarinį meilės šokį.
Sušukti bis,
kai lietūs plauks gatve
nuplauti nežabotą
norą užtrenkt duris
nakties aistroms.
Laikas spiegia.
Girdžiu, net jau apkurtusiom
ausim. Todėl ir
reklamuoju savo norą.
Gyvam judėjime žmonių
mieliausias man
raibų Vilnelės ančių šokis.
2021

17 vasario, 2021
Duonos riekė,
Šlakelis pieno
Pavasarius visus
Seniai nupūtęs vėjas,
Suvaikėjo.
Klevai su sakalais
Rudens margumą myli.
Gardi duonos riekė
Buvo iš Tavo rankų,
Tėve mylimas.
Dabar tik plukė,
Žydinti baltai
Ant Tavo kapo sniego.
2021

16 vasario, 2021
Karklai.
Iš ano pavasario,
Kai liauną stiebą
Lenkė vėjai.
Ir snūduriavo lygu antys
Jaunų jausmų šešėliai.
Sakyčiau, alkana
Pavasarių nubėgusių.
Sakyčiau, rauda siela
Dienų nuklydusios jaunystės.
Liauni karklai
Pavasariu kasmet pražysta.
Jausmai ligi Dangaus.
Antelės mano,
Dėkinga už pirmosios
Meilės atgarsio šešėlį.
2021

14 vasario, 2021
Šlamėkit, klevai, šlamėkit.
Žydėkit, klevai, žydėkit.
Pabūsiu jums motina naktį,
pabūsiu sese rytui auštant.
Viršūnėmis man palinkėkit
užkopt į … žemišką aukštį.
Nukrisiu dulke po kojomis.
Skruzde maža pavirsiu.
Nukrisiu dulke po kojomis.
Skruzde maža pavirsiu.
Klevai, trąša amžina prabusiu,
jūsų šaknis siela išmylėsiu,
žydėjimą jūsų pažinusi.

12 vasario, 2021
Vienoj dienoj
Tavęs nėra. Tik
kranksi varnos,
juodo palinkėdamos.
Lig vakaro melodija
kažkiek liūdna, bet
rojaus paukščio plunksna
švelniai glamonėta.
Apylygėj kovoj diena ir
vakaras, su priemaiša
nakties ramybės.
Rankas sušildau delčiose.
Sesuo aušra, sesuo aušra –
rausva aistra
ant mylimojo lūpų.
2021

Rūpintojėliai

10 vasario, 2021
Užsiklosiu balto sniego šilku.
Bus velnioniškai šilta.
Širdies dūžiai nurims
lyg saldžiausių sapnų naktį.
Balto sniego šilke suspindės
mažutė viltis ir …, lyg
žvaigždė danguje, paryčiui
pamažėl ims gesti.
Nebelauksiu aušros. Joje
šaltis alsuoja pragaru.
Balto sniego šilke šiluma. Ir
saldūs sapnai – Rūpintojėliai
sielos ištuštėjusioje menėje.
2021