Nepastebėjau
sirpstančios sniege avietės.
Saldumo pamokos bevaisės.
Supurvintu ledu slystu.
Kad tik suskubt į rudeninę saulę.
Įkibt ir nepaleist, neleist
jai jūrai nusilenkti.
Rausva avietė atvirauja bučiniui.
Kas kart, kai vakarėja.
O aš rudens godoju, suvokdama,
manęs čia jau per daug.
2021

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: