Nepastebėjau
sirpstančios sniege avietės.
Saldumo pamokos bevaisės.
Supurvintu ledu slystu.
Kad tik suskubt į rudeninę saulę.
Įkibt ir nepaleist, neleist
jai jūrai nusilenkti.
Rausva avietė atvirauja bučiniui.
Kas kart, kai vakarėja.
O aš rudens godoju, suvokdama,
manęs čia jau per daug.
2021
Parašykite komentarą