Archive for 2021 vasario

14 vasario, 2021
Šlamėkit, klevai, šlamėkit.
Žydėkit, klevai, žydėkit.
Pabūsiu jums motina naktį,
pabūsiu sese rytui auštant.
Viršūnėmis man palinkėkit
užkopt į … žemišką aukštį.
Nukrisiu dulke po kojomis.
Skruzde maža pavirsiu.
Nukrisiu dulke po kojomis.
Skruzde maža pavirsiu.
Klevai, trąša amžina prabusiu,
jūsų šaknis siela išmylėsiu,
žydėjimą jūsų pažinusi.

12 vasario, 2021
Vienoj dienoj
Tavęs nėra. Tik
kranksi varnos,
juodo palinkėdamos.
Lig vakaro melodija
kažkiek liūdna, bet
rojaus paukščio plunksna
švelniai glamonėta.
Apylygėj kovoj diena ir
vakaras, su priemaiša
nakties ramybės.
Rankas sušildau delčiose.
Sesuo aušra, sesuo aušra –
rausva aistra
ant mylimojo lūpų.
2021

Rūpintojėliai

10 vasario, 2021
Užsiklosiu balto sniego šilku.
Bus velnioniškai šilta.
Širdies dūžiai nurims
lyg saldžiausių sapnų naktį.
Balto sniego šilke suspindės
mažutė viltis ir …, lyg
žvaigždė danguje, paryčiui
pamažėl ims gesti.
Nebelauksiu aušros. Joje
šaltis alsuoja pragaru.
Balto sniego šilke šiluma. Ir
saldūs sapnai – Rūpintojėliai
sielos ištuštėjusioje menėje.
2021

8 vasario, 2021
Vėl ir vėl su rudens gandrais.
Iš jų šiluma lyg iš saulės.
Neįžeis, neišduos, neparduos.
Nerimą nusineš ant savo sparno.
Tas rudens šulinys vėlei pilnas
gyvybės vandens iš pasakos.
Kleketuos gandrai, kleketuos
gerumu, nežadėdami parnešt,
ko prašau, kas ne jų valioje.
Skriskit, mano rudens gandrai.
Mano rudens šuliny nesenka
dar gyvybės vandenys.
2021

7 vasario, 2021
Sušildyk
mano dieną.
Paprastu žodžiu
be papuošimų.
Be įmantraus įrėminimo
apdarų. Banalu.
Ryškiais žiedais ar snaigės
baltumu nedailink.
Aš šitaip myliu
žodžio paprastumą
iš tavo lūpų.
Ar užrašytą ant kasdienės
vargo skiautės
ankstyvą žvarbų rytą.
2021

6 vasario, 2021
Iš lėto per sniegą,
kuriame nerandi prasmės.
Kuriame mūsų pėdos
pradingsta, nepalikdamos
net krislelio vilties.
Ilgesiu sninga iš dangaus.
Vėluojam, pamirštam mylėt
baltus gandrus rudens.
Save prisaikdinti atidėliojam
vieninteliam žmogui.
Atsiduodam vėjams. Ir lieka
save tik aimana kedent.
Per pusnį iš lėto.
Atkakliai prasmės paieškoje
Gal dar pavyks baltus rudens
gandrus širdimi prisišaukt.
2021

5 vasario, 2021
Bus dar metas,
pavirsiu laukų drugeliu.
Kvepės žiedai saulėje.
Puotaus su lietumi.
Drugeliu kilsiu į saulę
sudegint sparnus.
Varvės bičių medus
nuo vaiko rankų.
Nelauk, dabar
suviliok mane dar kartą
saulės laidoje.
Tokie saldūs tavo bučiniai
vasaros karščio naktyje.
2021

Išlijo delčios

5 vasario, 2021
Išlijo mano delčios
balto dobilo lietumi.
Neklausė manęs,
nepaklausė, kodėl
pražilo mano naktis.
Ir kodėl nutilo mano
balsingoji volungė
kasdienėje sumaištyje.
Širdimi priglusiu prie
kalvos, žaliai apaugusios,
palaistytos manų delčių
balto dobilo lietumi.
2021

3 vasario, 2021
Vaikštau.
Iš kampo į kampą,
niūniuodama dainą
senųjų laikų.
Užuolaidą vėjas kedena
į taktą. Šiuolaikinis, bet
supranta tapačius jausmus.
Truputis pelkių dvelksmo.
Rytas be galo skaidrus.
Zylių šneka už lango
debesims neužklius.
Bus sniego iš sniegenų
dūko pušyje už namų.
Visi kampai išvaikščioti,
atminimo žvakėms degant.
Melodija lūpose
iš anų laimingų dienų.
2021

1 vasario, 2021
Nesapnuok manęs.
Tavęs seniai nesapnuoju.
Mes – dvi skirtingos šviesos
Žemės juodam delne.
Aukojam save per meilę ir
ilgesį amžino rytojaus,
įsprausti laike nuo iki.
Mes abu angelai velnioniško
prado su nuodėminga
praeitimi dabartyje.
Dienoje vaikštom akli, pasimetę,
naktį praskriejame kometa.
Seniai vienas kitą praradome,
seniai nesimatėme.
Dvi viena kitai neutralios šviesos
Žemės kietame delne.
2021