Archive for 2021 kovo

30 kovo, 2021
Kiek netiesos.
kiek disharmonijos
pavasario brūzgynuose.
Net delnai sukaito.
Net širdis pritilo
ir tiktai pritaria lietaus
lašų barbenimui į langą.
Ir toks vienišas paukštelis
save giesme graudina,
į bendrą lizdą nesuradęs kelio.
Jausmų agonijoje
vėjai rūstūs blaškosi,
medžius suskatę pavergti
savo valiai.
Suglumęs miestas, alkanas
judrumo, užsidaro.
Židiniuose išblėsę šilumos
širdingosios ugnelės.
2021

Narcizas

28 kovo, 2021
Kas apie ką,
aš apie narcizą savyje.
Apie žemišką idilę,
kurioje nėra vietos
mano aistringai vilčiai
būt subtiliai tuščia.
Skyla, oi skyla veidrodis,
įtrūkiais pasidabina.
Kalbu vien fantazijos dėka.
Baltas ar gelsvas narcizas
manyje sugrupuoja
jausmus ir nostalgijas,
surinktas nuo grindinio?
Geriu rytais seno išlaikymo
žemiškos idilės vyną.
Kvepia narcizo žiedais.
Susenęs narcizas manyje.
Pavasario žaibas nepajėgus
jo suskaldyt.
2021

Link atjautos

26 kovo, 2021
Atsilaužk duonos
nuo mano riekės,
Atsigerk pieno
iš mano stiklinės.
Būsim vieno kraujo ir
vieno likimo.
Vienodai eisim
per tamsą ir šviesą
Didžiosios atjautos link
per ražienas,
Iš kitų įmintų pėdų
išdygusias.
2021

Laimužė

25 kovo, 2021
Apdovanok, Dangau,
mane šviesa
nuo kranto, kuriame
gerumas tykiai vaikšto.
Berželius pamerksiu tavo dėlei
į ąsotį su vandeniu, kuriuo nuoga
laimužė prausėsi,
pieno puta muiluodamasi
savo grakštų kūną.
Apdovanok, neglausdamas
dar prie savęs.
Juodosios Žemės aš dukra.
Namų mūrinių ir grindinio
sūpuota ligi apkvaitimo.
Pavasaringasis ruduo
man pamėtėjo pieno putą
nuo laimužės kūno.
Dangau, gal tu ir pats
nė nežinai, kur ta šviesa ir,
kur yra tasai gerumo krantas.
2021

Trenksmas

24 kovo, 2021
Per tyliai vaikštai.
Trenk durimis, kad
tinkas kristų nuo sienų.
Pirštų galiukais tik
balerinos vaikšto scenoje,
kai gulbes šoka.
Į grindis trenk kulnimis.
Sudraskyk kvatojimu
palaimingą nakties tylą.
Sumalk į miltus sapną.
Ko sustingai, kodėl delsi?
Juk šitaip tavo trenksmo
į sielą laukiu.
2021

Moterystė

24 kovo, 2021
Nesu šviesa,
Nesu tamsa,
Tik moteris
Prie amžinosios
Moterystės slenksčio
Dvejonėje:
Peržengt jį nedelsiant
Ar palaukti.
Šviesa Tamsa
Tamsa šviesa
Tik jų žaisme
Save gali pažint
Kaip visko pradą
Ar gebėjimą
Išeit į Žemę,
Į Saulę jau neatsigręžus.
Šviesioji pusė
Išryškėtų visiškoj Tamsoj.
Toks auštas Moterystės slenkstis.
O aš tik moteris,
Akimirkai sutrikusi prie jo:
Ar verta žengt
Per šitą aukštį?
2021

Nelaidosiu vilties

23 kovo, 2021
Tegul plazdena taikiai
virš miesto, kuriame
tiek daug triukšmavimo
dėl visko ir dėl nieko.
Dėl ne laiku išlindusio
iš žemės slieko.
Dėl neįrėmintos dailiai
minties apie idilę Žemėje
po Saule, o ne virš jos.
Juodas paukštis baltu sparnu
atsiplėšia dangaus minkštimo.
Ir neužrūstinęs dievų,
medyje suranda savo laimę.
Taigi kodėl turėčiau
laidot savo viltį kas kartą
pasitikti aušrą, įraudusią
žmogiškų aistrų krauju.
2021

19 kovo, 2021
Draudžiu sau suvalgyt
paskutinę riekę duonos.
Nesulaukt, kol sužydės
jaunutė obelis.
Ir kirs ruduo šalnomis
iš vyriško peties.
Nepašokdinus vasaros kaitroj
savyje laukų aguonos,
paklust besąlygiškai Dangaus
angeliškiems dėsniams.
Giliai giliai į samanas ir
susapnuot save kas kartą
be Žemės druskos, prėską,
nuobodžią lygu patižusi palaukė.
Įkibsiu į paskutinę duonos riekę
MOTERS dantimis net jei išgirsiu:
Žemė šaukia.
2021

17 kovo, 2021
Skrydis link Dangaus,
iki Rojaus vartų ir gal …
vėl atgal į,
sumaitotą vargo, Žemę.
Tik iš jos mana esybė augo,
drebulės šaka pridengusi
nuogą baimę
likt už brūkšnio, nes ne ta
nata skambėjo balsas,
nes ne ta ir spalvine gama
visa būtis ryškėjo.
Žemė kėlė žolę,
žolė kėlė rasą, o joje
spindėjo ašara vaikelio.
Tiktai nieks už ją širdimi
neatsiprašė.
2021

16 kovo, 2021
Balta lelija
vandens tyro gymio.
Ąžuolai miškuose
po vieną. Nepanorę
suremt pečius.
Žingsniuoju grindiniu.
Samanos, kur jūs?
Blezdingėle, kur tu
su savuoju vyt išvyt?
Nekeikiu savo likimo.
Baltos lelijos fone
juodas mano užgimimas.
Juodvarnio draugija.
2021