Nelaidosiu vilties

Tegul plazdena taikiai
virš miesto, kuriame
tiek daug triukšmavimo
dėl visko ir dėl nieko.
Dėl ne laiku išlindusio
iš žemės slieko.
Dėl neįrėmintos dailiai
minties apie idilę Žemėje
po Saule, o ne virš jos.
Juodas paukštis baltu sparnu
atsiplėšia dangaus minkštimo.
Ir neužrūstinęs dievų,
medyje suranda savo laimę.
Taigi kodėl turėčiau
laidot savo viltį kas kartą
pasitikti aušrą, įraudusią
žmogiškų aistrų krauju.
2021

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: