Laimužė

Apdovanok, Dangau,
mane šviesa
nuo kranto, kuriame
gerumas tykiai vaikšto.
Berželius pamerksiu tavo dėlei
į ąsotį su vandeniu, kuriuo nuoga
laimužė prausėsi,
pieno puta muiluodamasi
savo grakštų kūną.
Apdovanok, neglausdamas
dar prie savęs.
Juodosios Žemės aš dukra.
Namų mūrinių ir grindinio
sūpuota ligi apkvaitimo.
Pavasaringasis ruduo
man pamėtėjo pieno putą
nuo laimužės kūno.
Dangau, gal tu ir pats
nė nežinai, kur ta šviesa ir,
kur yra tasai gerumo krantas.
2021

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: