Kas nutiks rytoj?

Sušiurkštės delnai

ir kojas kilnosi nerangiai?

Oi, žmogau, kol šviesi

atmintis ir kol valgai duoną

savotiškai sprangią,

tu rimta priežastis šypsotis

abejingajam Dangui.

Tu visko pradžia ir tąsa,

lietus ir kaitra, žaibo išlydis

speigu kankinančią naktį.

Banguojančios marios tavo

visa gyvastis.

Kol gyva atmintis, iki baigties

ryt tau jos vandenį sūrų.

2021

Nuplėšk

voratinklį nuo veido.

Leisk pasimėgauti

jaunystės apvaizda.

Karališki karveliai

virš žemės skraido.

Nejaugi ji tik jiems

vieniems skirta?

Užmerk akis

į suraukšlėtą veidą,

paglamonėk

švelniausiais bučiniais.

Rudens voratinkliais

tokie turtingi

pavasariniai dangūs.

Iškalbinga jų nežemiška

trumpėjančių naktų

nesubtili aistra.

2021

Minu Žemę,

virš kurios Dangus

su savo kūnais.

Pakalbinki mane,

juk žadėjai.

Pakalbink

ankstų rytą,

tamsią naktį

ir dieną, kai ji

apkurs nuo mašinų

gaudesio.

Vargu, ar rasiu

žodį tau,

nenuvalkiotą kitų.

Bet tarsiu jį,

kad išgarsinčiau save

ryto panoramoje.

Ir savo širdį

atverčiau, idant

sutryptų.

Man leidus.

Taip bus lengviau

kančią ištvert,

ašaroms neduodant

valios.

2021

Dangau,

Tu mano būties staigmena.

Prozos kąsnelis, iškąstas

Senatvės marazmo,

Sukrito į posmą.

O jam nėra ateities,

Apmegztos

Apakos vilna, peršamos

Su nuolaida.

Akių švelnus dūmimas,

Bet šitaip žmogiška.

Dangau,

Apibrėžk aplink mane

Nepertraukiamą išganymo ratą.

Dėkinga Tau

Už būties staigmeną.

Rato, išganymo rato

Šitaip sielai reikia.

2021

Esi vargano skrydžio

Paukštis. Vargana tavo dalia.

Bet vis tiek kyli į aukštį,

Ligi pirmo debesies danguje.

Su paskutiniu lašu lietaus

Grįžti į Žemę nusilaužt sparnus.

Mirštantys paukščiai

Aukštybėse ilgai negyvena, juk

Sužnaibytų žvaigždžių

Panoramą savo pražiotų snapu.

Žemėje atsipeikėji.

Grindinys ir tu, abu meilės vaiku.

2021

Saulės laidoje tariamai

ieškom mielo

blėstančio atvaizdo.

Jis su tekančia saule

pamažėl kyla į dangų.

Ežerai ežerai —

žmonių išverktos per

naktį skausmo ašaros.

Vieniši pakelės beržai,

savo dalią išpasakoję

pro šalį vėjo nešamoms

dulkėms.

Saulės laidoje, tariamai

nusvilę į gyvenimą, rankas

sudeda maldai.

Saulei tekant, tariamai

pasiruošę kilt aukštyn,

kur mieli atvaizdai

rausvina dangų.

Gyvenimą

konstruojame pagal save,

per dažnai, nepaisydami

mielo artimo.

Saulės laidoje

verkiam į dangų.

Saulei tekant, paminam jį.

Žemėje dangus ar pragaras.

Tebūnie Prisikėlimo šventė.

Ragaukim!

Neįkyrėk su klausimu:

O tu? Geriau padėk

pavasarį pakeisti rudeniu.

Geriau atskleisk, kur žydi

pilnavidurė minties gėlė.

Pavargau po kruopelytę

rankiot iš savęs likutį to,

ką maniausi turinti.

Balsai iš praeities

tokie pridusę nuo metų

dulkių. Erkučių iškamuoti.

Ir tu lendi su klausimu:

O tu? Lyg įkyruolis vaikas.

Pavasario taku skubu

į rudenį. Jame mana esybė

painiu voratinkliu

patikimais apgaubs save,

rudens jurginams žydint.

2021

 

Ryto prieigose mėginu

atsikratyti savęs.

Girdit, paukščiai pakirdo.

Bus giesmė jų palaiminga, nekalta,

net jei kaltų juos už čiulbėjimą

prie kryžiaus.

Girdit, šlama medžiai, pažadinti

skubančio pro šalį vėjo.

Vėjas mano kalbą pažino, suprato,

pasiims dalelę manęs ir nuneš

pro rūką link saulės.

Negebės?

Ryto prieigose man dar vis

per daug manęs.

Ir per daug drėgmės ant miesto

iškalbingojo grindinio.

Drėgmė ir tas per daug manęs

erzinsim auditoriją, skubančią

į savęs pripažinimą.

2021

Žemiškais žingsniais

Per Žemę, sukrutusią,

Jei reikės, pamaitinti

Dangų alkstantį,

Jei reikės, pradėt suktis

Į priešingą pusę.

Žemiškais žingsniais

Pakalbini grindinį.

Dusdamas ištaria savo:

Ir aš tave myliu.

Žemiškais žingsniais

Per nuopolių kančią.

Šioj žemėje viską tik

Žemė ir sprendžia.

Net jei ji po grindiniu

Dūsta, ji sukasi uoliai

Su Motinos priederme

Į saulėtą pusę.

2021