Archive for 2021 balandžio

22 balandžio, 2021
Atsilieku, labai atsilieku
nuo kitų, aukštai pasikėlusių.
Nuo tų, kurie mąsto kitaip.
Ir laikrodžius pasuka, manantys
prieš atlekiantį vėją.
Nuo anos jaunystės kalvos
staiga nuriedėjusi ypač skaudžiai,
viską regiu kitaip ir būtinai
sielą rudens dargana aprengiu.
Atsilieku žingsniu, spalvine gama.
Paukšti, kodėl mane tu savo
ryto čiulbėjimu engi?
Gatvėje jaučiuosi lyg neprašyta
viešnia karališkoje puotoje.
Sakysit, aš per daug apie save.
Bet juk aš tik trupinėlį savęs
pamėtėjau prieš nuo jūsų
į mane atlekiantį vėją.
2021

Kreipinys

21 balandžio, 2021
Manųjų baimių dangau,
pasiųsk uraganą.
Nušluos tas devynias galybes
mano juslių.
Atvers vartus į pragarų pragarą.
Užtrukau savyje.
Nebetęsk tos agonijos būt ir
supūt tiktai savimi.
Ant žirgo Pegaso atlėk į žemę,
kur dangūs virš jos.
Į išraustą gelmę, į prarajų prarają
nusviesk mane
žirgo Pegaso sidabrine pasaga.
Mano baimių dangau,
leisk man gimti iš naujo kregžde.
Kad ir su vienu sparnu.

Pasikartojimai

20 balandžio, 2021
Pasikartojam rudenio vėsa,
pavasario lietum šiltu ir
vasaros kaitra pasikartojam.
Dar sakome, kad skraidome
margu drugeliu nubraukdami
dulkes nuo pavargusiųjų kojų.
Žiogų rypavimu pridengiam
akis lygu skraiste nuo žvilgsnių.
Surandame save tarpe kitų,
kuriems akivaizdžiai tik mūsų
gyvybingumo ir aistrų pristinga.
Alsuojam Dangumi, Žeme ir
išėjimo pragaištimi, ir klausimu:
Būti ar įsčiose vaisiumi supūti.
Per nakt išderintas juslių stygas
suderinti maldaujam ryto.
Lig vakaro tokia kančia save
visom gyvenimo dermėm kankinti.

Viename maišelyje

20 balandžio, 2021
Viskas viename maišelyje.
Ir Žemė ir Dangus
su viskuo, kas tobula ir ne.
Ant seklumos užplaukę,
supasi valtelės, dugnais
smaluotais žmogiškos dalios.
Vienam maišelyje
atsakymai ir klausimai, ir
teiginiai apie užgimusius,
sudilusius jausmus.
Jame mes viską randam sau
bemiegę naktį pasirausę.
Iš to maišelio dvokas būna
perdėtai, o gal ir ne, aitrus.
2021

17 balandžio, 2021
Kas nutiks rytoj?
Sušiurkštės delnai
ir kojas kilnosi nerangiai?
Oi, žmogau, kol šviesi
atmintis ir kol valgai duoną
savotiškai sprangią,
tu rimta priežastis šypsotis
abejingajam Dangui.
Tu visko pradžia ir tąsa,
lietus ir kaitra, žaibo išlydis
speigu kankinančią naktį.
Banguojančios marios tavo
visa gyvastis.
Kol gyva atmintis, iki baigties
ryt tau jos vandenį sūrų.
2021

9 balandžio, 2021
Nuplėšk
voratinklį nuo veido.
Leisk pasimėgauti
jaunystės apvaizda.
Karališki karveliai
virš žemės skraido.
Nejaugi ji tik jiems
vieniems skirta?
Užmerk akis
į suraukšlėtą veidą,
paglamonėk
švelniausiais bučiniais.
Rudens voratinkliais
tokie turtingi
pavasariniai dangūs.
Iškalbinga jų nežemiška
trumpėjančių naktų
nesubtili aistra.
2021

7 balandžio, 2021
Minu Žemę,
virš kurios Dangus
su savo kūnais.
Pakalbinki mane,
juk žadėjai.
Pakalbink
ankstų rytą,
tamsią naktį
ir dieną, kai ji
apkurs nuo mašinų
gaudesio.
Vargu, ar rasiu
žodį tau,
nenuvalkiotą kitų.
Bet tarsiu jį,
kad išgarsinčiau save
ryto panoramoje.
Ir savo širdį
atverčiau, idant
sutryptų.
Man leidus.
Taip bus lengviau
kančią ištvert,
ašaroms neduodant
valios.
2021

7 balandžio, 2021
Dangau,
Tu mano būties staigmena.
Prozos kąsnelis, iškąstas
Senatvės marazmo,
Sukrito į posmą.
O jam nėra ateities,
Apmegztos
Apakos vilna, peršamos
Su nuolaida.
Akių švelnus dūmimas,
Bet šitaip žmogiška.
Dangau,
Apibrėžk aplink mane
Nepertraukiamą išganymo ratą.
Dėkinga Tau
Už būties staigmeną.
Rato, išganymo rato
Šitaip sielai reikia.
2021

5 balandžio, 2021
Esi vargano skrydžio
Paukštis. Vargana tavo dalia.
Bet vis tiek kyli į aukštį,
Ligi pirmo debesies danguje.
Su paskutiniu lašu lietaus
Grįžti į Žemę nusilaužt sparnus.
Mirštantys paukščiai
Aukštybėse ilgai negyvena, juk
Sužnaibytų žvaigždžių
Panoramą savo pražiotų snapu.
Žemėje atsipeikėji.
Grindinys ir tu, abu meilės vaiku.
2021

4 balandžio, 2021
Saulės laidoje tariamai
ieškom mielo
blėstančio atvaizdo.
Jis su tekančia saule
pamažėl kyla į dangų.
Ežerai ežerai —
žmonių išverktos per
naktį skausmo ašaros.
Vieniši pakelės beržai,
savo dalią išpasakoję
pro šalį vėjo nešamoms
dulkėms.
Saulės laidoje, tariamai
nusvilę į gyvenimą, rankas
sudeda maldai.
Saulei tekant, tariamai
pasiruošę kilt aukštyn,
kur mieli atvaizdai
rausvina dangų.
Gyvenimą
konstruojame pagal save,
per dažnai, nepaisydami
mielo artimo.
Saulės laidoje
verkiam į dangų.
Saulei tekant, paminam jį.
Žemėje dangus ar pragaras.
Tebūnie Prisikėlimo šventė.
Ragaukim!