Atsilieku, labai atsilieku

nuo kitų, aukštai pasikėlusių.

Nuo tų, kurie mąsto kitaip.

Ir laikrodžius pasuka, manantys

prieš atlekiantį vėją.

Nuo anos jaunystės kalvos

staiga nuriedėjusi ypač skaudžiai,

viską regiu kitaip ir būtinai

sielą rudens dargana aprengiu.

Atsilieku žingsniu, spalvine gama.

Paukšti, kodėl mane tu savo

ryto čiulbėjimu engi?

Gatvėje jaučiuosi lyg neprašyta

viešnia karališkoje puotoje.

Sakysit, aš per daug apie save.

Bet juk aš tik trupinėlį savęs

pamėtėjau prieš nuo jūsų

į mane atlekiantį vėją.

2021

Kreipinys

Manųjų baimių dangau,

pasiųsk uraganą.

Nušluos tas devynias galybes

mano juslių.

Atvers vartus į pragarų pragarą.

Užtrukau savyje.

Nebetęsk tos agonijos būt ir

supūt tiktai savimi.

Ant žirgo Pegaso atlėk į žemę,

kur dangūs virš jos.

Į išraustą gelmę, į prarajų prarają

nusviesk mane

žirgo Pegaso sidabrine pasaga.

Mano baimių dangau,

leisk man gimti iš naujo kregžde.

Kad ir su vienu sparnu.

Pasikartojimai

Pasikartojam rudenio vėsa,

pavasario lietum šiltu ir

vasaros kaitra pasikartojam.

Dar sakome, kad skraidome

margu drugeliu nubraukdami

dulkes nuo pavargusiųjų kojų.

Žiogų rypavimu pridengiam

akis lygu skraiste nuo žvilgsnių.

Surandame save tarpe kitų,

kuriems akivaizdžiai tik mūsų

gyvybingumo ir aistrų pristinga.

Alsuojam Dangumi, Žeme ir

išėjimo pragaištimi, ir klausimu:

Būti ar įsčiose vaisiumi supūti.

Per nakt išderintas juslių stygas

suderinti maldaujam ryto.

Lig vakaro tokia kančia save

visom gyvenimo dermėm kankinti.

Viename maišelyje

Viskas viename maišelyje.

Ir Žemė ir Dangus

su viskuo, kas tobula ir ne.

Ant seklumos užplaukę,

supasi valtelės, dugnais

smaluotais žmogiškos dalios.

Vienam maišelyje

atsakymai ir klausimai, ir

teiginiai apie užgimusius,

sudilusius jausmus.

Jame mes viską randam sau

bemiegę naktį pasirausę.

Iš to maišelio dvokas būna

perdėtai, o gal ir ne, aitrus.

2021

Kas nutiks rytoj?

Sušiurkštės delnai

ir kojas kilnosi nerangiai?

Oi, žmogau, kol šviesi

atmintis ir kol valgai duoną

savotiškai sprangią,

tu rimta priežastis šypsotis

abejingajam Dangui.

Tu visko pradžia ir tąsa,

lietus ir kaitra, žaibo išlydis

speigu kankinančią naktį.

Banguojančios marios tavo

visa gyvastis.

Kol gyva atmintis, iki baigties

ryt tau jos vandenį sūrų.

2021

Nuplėšk

voratinklį nuo veido.

Leisk pasimėgauti

jaunystės apvaizda.

Karališki karveliai

virš žemės skraido.

Nejaugi ji tik jiems

vieniems skirta?

Užmerk akis

į suraukšlėtą veidą,

paglamonėk

švelniausiais bučiniais.

Rudens voratinkliais

tokie turtingi

pavasariniai dangūs.

Iškalbinga jų nežemiška

trumpėjančių naktų

nesubtili aistra.

2021

Minu Žemę,

virš kurios Dangus

su savo kūnais.

Pakalbinki mane,

juk žadėjai.

Pakalbink

ankstų rytą,

tamsią naktį

ir dieną, kai ji

apkurs nuo mašinų

gaudesio.

Vargu, ar rasiu

žodį tau,

nenuvalkiotą kitų.

Bet tarsiu jį,

kad išgarsinčiau save

ryto panoramoje.

Ir savo širdį

atverčiau, idant

sutryptų.

Man leidus.

Taip bus lengviau

kančią ištvert,

ašaroms neduodant

valios.

2021

Dangau,

Tu mano būties staigmena.

Prozos kąsnelis, iškąstas

Senatvės marazmo,

Sukrito į posmą.

O jam nėra ateities,

Apmegztos

Apakos vilna, peršamos

Su nuolaida.

Akių švelnus dūmimas,

Bet šitaip žmogiška.

Dangau,

Apibrėžk aplink mane

Nepertraukiamą išganymo ratą.

Dėkinga Tau

Už būties staigmeną.

Rato, išganymo rato

Šitaip sielai reikia.

2021

Esi vargano skrydžio

Paukštis. Vargana tavo dalia.

Bet vis tiek kyli į aukštį,

Ligi pirmo debesies danguje.

Su paskutiniu lašu lietaus

Grįžti į Žemę nusilaužt sparnus.

Mirštantys paukščiai

Aukštybėse ilgai negyvena, juk

Sužnaibytų žvaigždžių

Panoramą savo pražiotų snapu.

Žemėje atsipeikėji.

Grindinys ir tu, abu meilės vaiku.

2021

Saulės laidoje tariamai

ieškom mielo

blėstančio atvaizdo.

Jis su tekančia saule

pamažėl kyla į dangų.

Ežerai ežerai —

žmonių išverktos per

naktį skausmo ašaros.

Vieniši pakelės beržai,

savo dalią išpasakoję

pro šalį vėjo nešamoms

dulkėms.

Saulės laidoje, tariamai

nusvilę į gyvenimą, rankas

sudeda maldai.

Saulei tekant, tariamai

pasiruošę kilt aukštyn,

kur mieli atvaizdai

rausvina dangų.

Gyvenimą

konstruojame pagal save,

per dažnai, nepaisydami

mielo artimo.

Saulės laidoje

verkiam į dangų.

Saulei tekant, paminam jį.

Žemėje dangus ar pragaras.

Tebūnie Prisikėlimo šventė.

Ragaukim!