Atsilieku, labai atsilieku
nuo kitų, aukštai pasikėlusių.
Nuo tų, kurie mąsto kitaip.
Ir laikrodžius pasuka, manantys
prieš atlekiantį vėją.
Nuo anos jaunystės kalvos
staiga nuriedėjusi ypač skaudžiai,
viską regiu kitaip ir būtinai
sielą rudens dargana aprengiu.
Atsilieku žingsniu, spalvine gama.
Paukšti, kodėl mane tu savo
ryto čiulbėjimu engi?
Gatvėje jaučiuosi lyg neprašyta
viešnia karališkoje puotoje.
Sakysit, aš per daug apie save.
Bet juk aš tik trupinėlį savęs
pamėtėjau prieš nuo jūsų
į mane atlekiantį vėją.
2021

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: