Atėjai, kad išeitum,
pakilus vėjui ar rytmečiui
auštant be vyturio giesmės.
Atėjai, kad pasakytum,
niekuomet nemylėjęs, tik
gailingoj rasoje suvilgęs
širdies jausmus.
Bus diena ar naktis, kurioje
pasaką seks mėnuo,
pjautuvu rėždamas Dangų į
kelias nelygias dalis.
Atėjai, kad palaimintum ir…
sudarkytumei skliautą, po
kuriuo man gyventi iki mirties.
Buvo iškalbinga tyla ir žodis,
ir juokas, apgirtęs nuo savęs
paties. Ir tavo žingsniai
tolstantys tolstantys gatve,
kurioje įstrigo pavasariai
su rudens tobula išmintimi.
2021

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: