Archive for 2021 liepos

Namų link

28 liepos, 2021
Nesustodama einu
namų link.
Nesvarbu kur būčiau
judu link jų.
Kada nors pareisiu ir
bus smagu
atidaryti duris į ilgai
lauktą prabangą.
Gardžiai kvepės arbata,
duonos atrieks
manęs sulaukęs tėtis.
Vakarais vėl
dūgs ratelis, minamas
mamos kojų.
Kvepės naktinukės salsva
už praviro lango.
Einu link namų prabangos.
Ten manęs laukia.
2021

28 liepos, 2021
Dar norėtum pagyvent.
Suvalgyt duonos riekę,
perteptą aitrių pelynų tyre.
Užgert nesaldinta kava,
kurioj kavos nė gramo,
tik pelkių vandenys
šlykščiai dumblu sudvokę.
Norėtum pagyvent kad ir
su užmačia į karčia tiesą,
užkimšusią vidinę ausį.
Dangaus mėliu apsiaustum
savo ilgesį, kuriam galybė
pragyventų metų.
Leistumei save pasmerkt
už pavėluotą meilės jausmą,
išjuokti už kiekvieną raukšlę.
Balandžiui leistum maloningai
dergti ant galvos dvoku.
Viskas nulis, viskas niekas
prieš norą, gulus vakare,
prabusti su aušra kad ir pilka
rudenine laukų pele tarp
įkyrėjusių senokai miesto griaučių.
2021

Vardan

26 liepos, 2021
Daug susivėlusio plauko ant,
į rudenį lėtai skubančios,
Moters galvos.
Į paukščių ulbėjimą žingsniais
nepataiko, ir, pametusi ritmą,
akimirkai stabteli
ryto čiurlenančios gaivos įkvėpt.
Moters galvoje kokios mintys
sielą glamonėja kančia?
Vėjai, nenuoramos vėjai, nuspyrėt
viltį kamuoliu ne į laimės vartus.
Moteris lėtai iriasi prieš srovę,
į rudenį, kuriam slapta pažadėjo
būti jo kūnu ir siela.
Vardan amžinųjų meilės gaisrų.
2021

26 liepos, 2021
Neapsirikit manimi
ir visais kitais.
Palubėje spingsulė
dega mirgėdama.
Saulės spinduliai
liečia paliečia žemę
ir skverbiasi į
žmogaus kaulus.
Kodėl mes tokie
vienas kitam?
Vienas kitą išjuokt,
aprėkt pasirengę.
Paskutinė ir ne
palubėje spingsulė
dega, nes vakaras
ir ateis naktis
priešinga ryto varpui.
Neapsirikit, išeinam
kad sugrįžtume
į rytmetinį varpo gausmą.
2021

23 liepos, 2021
Viskas buvo nerealiai gražu,
kol nepatekėjo mėnuo
ir nenukrito rasa ant žolės,
po kuria žemė sapnavo tylą.
Kvepėjo medumi lauko gėlė,
nerealių spalvų ir atspalvių.
Bet patekėjo mėnuo ir …
nukrito rasa ant žalios žolės,
pažadindama žemę aistrai
mylėt ir būti mylimai.
2021

Prierašas

23 liepos, 2021
Argi būna vasarą sniego,
o žiemą lietaus?
Būna. Ir būna, kad
Dangus nusileidžia į Žemę,
o Žemė pakyla į Dangų.
Ir svaidosi priešpriešomis ir
meile lyg kamuoliu.
Dar būna gyvenimas priešokiais,
pagal Zodiaką ar pageidavimą.
Ir dar būna, kad žuvis
sėkmingai gyvena ant kranto,
pelekus papuošusi kurpaitėmis.
Žmogus, paniręs po vandeniu,
kvėpuoja žiaunomis.
Žmogus – amfibija. Arba kitaip –
mokslinė beletristika,
su prierašu: Viskas įmanoma.
2021

20 liepos, 2021
Išbėgs iš krantų upės.
Šermukšnis pravirks
raudona rūgštimi.
Viskas buvo iš anksto
sumąstyta įdomiai,
nepaliekant būčiai
būt kitokiai,
subtilesnės apimties.
Iš meilės gimęs vaikutis,
verks ir juoksis, ir
krykštaus, nes taip
numatyta prigimties.
Žvalumo uoga
pasivaišins paklydęs
apleistame uoste ir
suvoks: Vienatvėje
išsimaudyt iki nuogumo
ne visuomet prapultis.
2021

15 liepos, 2021
Iš miesto gaudesio
pasiimi tik miesto gaudesį.
Ne taip, ne ten užaugai.
Be kaltės lieki kalta.
Dangaus apvaizda, sako,
visus vienodai saugo.
Kodėl tuomet po tavo
kojomis tokia dygi rasa?
Ir lietūs ligi kaulų čiulpų
skausminga persmelkia,
kai kitiems nukrenta tik
gaivinantys lašai.
Iš miesto gaudesio į
miesto kasdieninį gaudesį.
Ar būtum tu džiaugsme,
ar skausmas laužtų,
eini tuo pačiu, tik tau skirtu
šaligatviu. Nuo kito atskirta
esi judria gatve.
Pasidabintum nejautra, bet
ryto rasos tokios dygios.
Ir lietūs, tulžingi lietūs
kaulų čiulpus engia.
2021

ne mano

14 liepos, 2021
tai ne mano ilgesys
tik duris kaimynas tranko
negalėdamas nakty užmigt
tai ne mano nerimas
tik vėjas klevų viršūnes šiaušia
įstrigęs jo žalsvoje prigimty
tai ne mano skausmas
tai tik miesto gaudžiančia gatve
vaikšto vaiko verksmas
viską išsūpuoju širdyje
ir paleidžiu vaikštinėti eilėmis
paieškot saulėto kranto
2021

Ekspromtas

14 liepos, 2021
Dar neužbaigei savęs.
Dar tik pradėjai slyst
Į savo baigtį.
Klaidų ir nuodėmių
Pagalvę po kojomis sau
Pasidėjai, kad griūdama
Į jas vėl nesusižeistum.
Raudojo aušros vakarų,
Šilkinių, su mėnesienos
Įspaudu Danguj ir Žemėje.
Neužbaigei savęs,
Tik į tą pusę slystelėjai,
Angelams pradėjus pūsti
Išėjimo ragą.
2021