Dar norėtum pagyvent.

Suvalgyt duonos riekę,

perteptą aitrių pelynų tyre.

Užgert nesaldinta kava,

kurioj kavos nė gramo,

tik pelkių vandenys

šlykščiai dumblu sudvokę.

Norėtum pagyvent kad ir

su užmačia į karčia tiesą,

užkimšusią vidinę ausį.

Dangaus mėliu apsiaustum

savo ilgesį, kuriam galybė

pragyventų metų.

Leistumei save pasmerkt

už pavėluotą meilės jausmą,

išjuokti už kiekvieną raukšlę.

Balandžiui leistum maloningai

dergti ant galvos dvoku.

Viskas nulis, viskas niekas

prieš norą, gulus vakare,

prabusti su aušra kad ir pilka

rudenine laukų pele tarp

įkyrėjusių senokai miesto griaučių.

2021