Dar norėtum pagyvent.
Suvalgyt duonos riekę,
perteptą aitrių pelynų tyre.
Užgert nesaldinta kava,
kurioj kavos nė gramo,
tik pelkių vandenys
šlykščiai dumblu sudvokę.
Norėtum pagyvent kad ir
su užmačia į karčia tiesą,
užkimšusią vidinę ausį.
Dangaus mėliu apsiaustum
savo ilgesį, kuriam galybė
pragyventų metų.
Leistumei save pasmerkt
už pavėluotą meilės jausmą,
išjuokti už kiekvieną raukšlę.
Balandžiui leistum maloningai
dergti ant galvos dvoku.
Viskas nulis, viskas niekas
prieš norą, gulus vakare,
prabusti su aušra kad ir pilka
rudenine laukų pele tarp
įkyrėjusių senokai miesto griaučių.
2021

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: