Pavargau. Ir jau nenoriu grįžt į ištakas, į ten, iš kur atėjau į šį sumautą pasaulį, ir pati nuo to jaučiuosi sumautai visais atžvilgiais. Todėl liksiu prie užverto lango, už uždarytų, užrakintų durų. Su neveikiančiu skambučiu virš jų. Sėdėsiu apsikabinusi tai, ką turiu ne aplink save, o savyje. Ir neleisiu niekam į tą savyje pretenduoti. Nei su tuo GP, nei be jo. Pamažu nutrūks ryšys su viskuo, ką mėgau, mylėjau, kuo gyvenau, kuo mitau ir maitinau savo mintis, savo sumautą visomis prasmėmis sielą. Apsikabinsiu realiai savo tris “dukras“, mintimis savo sūnų ir anūkę. Manęs nereikia glausti, aš nenoriu, nemėgstu. Atžarumo manyje, kaip rusai sako, prud prudi (semt neišsemt). Jei manote, kad viskas tiesa, ką išsakau, apsirinkate. Bet tebūnie tai šventas apsirikimas. Apskritai viskas, kas dabar vyksta, kas vyko ir kas dar vyks, tebūnie šventas apsirikimas. Nuo to bus tik lengviau ir fiziškai, ir dvasiškai. Skaitau, ką rašau šiomis dienomis. Viskas įgauna kitokį atspalvį ir kitokį pagreitį. Jei reikėtų sudėliot, surūšiuot kokiais ciklais, diptichais, triptichais … nebūtų galima. Tai aidas į nuovargį. Nieko daugiau. Bet pavargt juk galima, nedraudžiama. Nebent pats sau uždraustum. O aš sau nedraudžiu. Nuovargis man jau būtinybė. Aktyvi jau buvau. Dabar pabūsiu pasyvi. Atotrūkis nuo visur, į viską skubančių, gali ir bus ta palaima, kurios visuomet geidžiau. Tik man neleido, įkyriai neleido pripažint, kad tokią teisę turiu. Tą teisę tiesiog pasiimu ir tiek. Bausite? Išjuoksite? Piktinsitės? Pamokslausite? Jūsų teisė, ja naudokitės be išlygų ir sąlygų. O aš savąja naudosiuosi irgi be jų. Geros visiems dienos. Taip ilgai nešvinta, per ilgai. Per daug tamsos. Bet tebūnie.
Nemira 