Archive for 2021 rugsėjo
Šaunuma
28 rugsėjo, 2021Šauni esi.
Kai lyja ir kai sninga.
Ir kai kaitra
sudegina visas mintis
ir visko geismą.
Kai vyturys pakyla giesmei,
kai apuokas
kvatoja naktį iki pamišimo.
Šauni esi.
Kai viskas tavyje numiršta,
kad prisikeltų,
mylimojo džiaugsmui,
nemylimųjų kančiai, nes ne
jiems save prikėlei.
Neatgulei į Žemę, nepakilai
į maloningą Dangų.
2021
Reikalavimas
27 rugsėjo, 2021Ruduo
atsiribojo nuo manęs
krentančiais lapais.
Manosi,
ilgalaikis užkariautojas
esantis marga skrandute.
Rudenie,
tai aš tave sau pavergiau.
Kai nubluko skaistumas
mano veidų, tavimi
prisidengiau, į alkaną širdį
įsileidau, idant žiema
amžino įšalo nėštumu aplenktų.
Rudenie, reikalauju, užklok
mane lapų laikinu apklotu.
Kad žiema nerastų.
2021
paieška
27 rugsėjo, 2021ieškau madingos užeigos
ateinančios į namus
nešinos puodeliu espresso
ant patikliai ištiesto delno
žinančius tokią
nukreipkit į mano namus
tegul pakyla liftu tarp
trečio ir ketvirto aukštų
lauksiu – ačiū –
laiptų sandūroje
paklyst nei paslyst neleisiu
2021
Atplaiša
25 rugsėjo, 2021Kultūringa naktis.
Žaibavo Dangus
mėnesienos atplaiša.
Užkoduota joje
paslaptis gurkšnojo
rimtai per saldžią
aviečių arbatą.
Kiek naktyje buvo
manęs, kiek tavęs, kiek
Žemės visokių dulkių.
Žaibavo Dangus,
pakeldamas Žemės
stulpus ligi savęs.
Naktis ir mėnesienos atplaiša
kultūringai šypsojosi per
saldžios aviečių arbatos
akelėmis.
2021
dvi ypatos
25 rugsėjo, 2021ant paliegusio savo peties
padedu galvą
idant paglostytų apklostytų
pavargėlę
juk neatstums mano galvos
mano petys
paliegęs glostys pavargėlę
gerumo delnu
paliegęs petys pavargusi galva
dvi mielos ypatos
nes mano
2021
už durų
25 rugsėjo, 2021už lūkuriuojančių durų
vaikšto tyla
treniruotais pirštų galiukais
nekantrauju paspaus skambutį
ar nušiugždės
it tarakonas į tamsų kampą
maivosi tyla priešais durų akutę
nakties veidu
it trupinys nuo vakarienės stalo
praveriu lūkuriuojančias duris
tylos atvejui
it nekalta mergelė drovisi užeit
tai ir lik anapus lūkuriuojančių durų
vaikščioti
treniruotais savo pirštų galiukais
nakties veidu
2021
Grubiai
24 rugsėjo, 2021Kas už lango?
Ogi lietus ir bjaurastis
darganos pavidalu.
Nepoetiška juk sakyt,
kaulus maudžia, sakysiu,
siela laužosi nekaltybėje
mergelės be skaistybės.
Užmiršo kaimynas išleist
paskrajot karvelius
karališkos prigimties.
Kas už lango?
Sumauta niūri rimtis ir
trupiniai nuo stalo,
viskuo turtingo.
2021
Tebūnie man mano palaima
24 rugsėjo, 2021Tebūnie man mano palaima
Pavargau. Ir jau nenoriu grįžt į ištakas, į ten, iš kur atėjau į šį sumautą pasaulį, ir pati nuo to jaučiuosi sumautai visais atžvilgiais. Todėl liksiu prie užverto lango, už uždarytų, užrakintų durų. Su neveikiančiu skambučiu virš jų. Sėdėsiu apsikabinusi tai, ką turiu ne aplink save, o savyje. Ir neleisiu niekam į tą savyje pretenduoti. Nei su tuo GP, nei be jo. Pamažu nutrūks ryšys su viskuo, ką mėgau, mylėjau, kuo gyvenau, kuo mitau ir maitinau savo mintis, savo sumautą visomis prasmėmis sielą. Apsikabinsiu realiai savo tris “dukras“, mintimis savo sūnų ir anūkę. Manęs nereikia glausti, aš nenoriu, nemėgstu. Atžarumo manyje, kaip rusai sako, prud prudi (semt neišsemt). Jei manote, kad viskas tiesa, ką išsakau, apsirinkate. Bet tebūnie tai šventas apsirikimas. Apskritai viskas, kas dabar vyksta, kas vyko ir kas dar vyks, tebūnie šventas apsirikimas. Nuo to bus tik lengviau ir fiziškai, ir dvasiškai. Skaitau, ką rašau šiomis dienomis. Viskas įgauna kitokį atspalvį ir kitokį pagreitį. Jei reikėtų sudėliot, surūšiuot kokiais ciklais, diptichais, triptichais … nebūtų galima. Tai aidas į nuovargį. Nieko daugiau. Bet pavargt juk galima, nedraudžiama. Nebent pats sau uždraustum. O aš sau nedraudžiu. Nuovargis man jau būtinybė. Aktyvi jau buvau. Dabar pabūsiu pasyvi. Atotrūkis nuo visur, į viską skubančių, gali ir bus ta palaima, kurios visuomet geidžiau. Tik man neleido, įkyriai neleido pripažint, kad tokią teisę turiu. Tą teisę tiesiog pasiimu ir tiek. Bausite? Išjuoksite? Piktinsitės? Pamokslausite? Jūsų teisė, ja naudokitės be išlygų ir sąlygų. O aš savąja naudosiuosi irgi be jų. Geros visiems dienos. Taip ilgai nešvinta, per ilgai. Per daug tamsos. Bet tebūnie.
20 rugsėjo, 2021
Tu visur.
Dienoje, naktyje,
bučinio saldume.
Ne, aplink dargana,
ir į sielą įsigudrina.
Tu visur.
Širdies plakime,
kas rytiniame kavos
gurkšnyje.
Ne, aplink dargana
ir veidai paniūrę.
Tu – vaizduotės viltis.
Tu visur,
kur nugelto rugpjūtis.
Kiekvienam vėjo gūsyje
šiluma iš Tavęs.
Žaibo išlydis
liktų veide strazdana.
Ne, aplink tiktai
dargana ir pūvantis
suvalgyto obuolio
graužtukas.
2021
Vaizduotė
19 rugsėjo, 2021Ten už miesto
ištvirkauja pievos
ražienomis.
Blaškosi paukščiai,
negalėdami patikėt
vasaros baigtimi.
Vėl dėl kiekvieno trupinio
belsis į sieną
tarp savęs ir miesto
padarų.
Išeisiu iš namų
galvą panėrusį,
nepastebėdama
saulės šypsenos
atspindžio kaimyno lange.
Mano vaizduotėje tik
ten už miesto
šio rudens pievos
ištvirkauja ražienomis,
pasinaudojusios žemės
sočiu svetingumu.
2021