Akibrokštų soti

Vaikštau

gatvės žibintų šviesa.

Stumdau tamsą.

Juodų akibrokštų

man gana.

Šviesa koruliuoju

savo prigimtinį jausmą.

Nuostabu, kai tyliai

meldžiasi Dangus

dukrai Žemei.

Mėnuo blaškosi jaudulyje,

gal jo šviesos

jau tik jam vienam reikia.

Susitelkiu

būt gatvės žibintų šviesa,

stumdyt tamsą,

kol diena išstums mane,

savo laiką baigiantį

atgyvent vaiką.

2021

Buvimas savimi –

Kančia.

Prilyginčiau kasdienei

Mirčiai.

Pakelt save lig pirmo

Debesies

Ir sviest į akmenuotą

Žemę,

Teigiant sau: Didybė.

Išgaruoja su

Kilt ar kristi ketinančiu

Rūku.

Sūri rasa būt savimi

Kelius nukloja.

2021

Ištatuiruota naktis

Noriu į žvaigždėmis

Ištatuiruotą naktį.

Mėnulį lyg pagalvę

Prispausiu ilgesio sapnais.

Žemės šypsnį

Į lūpas įsisprausiu. Degs

Savoj agonijoje

Neužgesinama ugnimi.

Kažką mana naktis

Pakels ironija iš patalo,

Suleis į ją išaštrintus dantis.

Mane ir žvaigždėmis

Ištatuiruotą naktį

Žemė saugos

Savo moteriška prigimtimi.

2021

Tiek smagaus vandens

Iš anksto ryto

Nuo Žemės pakilo į

Liūdintį dangų.

Ūko pavidalu kilo, kilo

Kol prajuokino

Juodą debesį.

Grįžo smagus vanduo

Į Žemę dievišku lašu.

Garbė dosniai Žemei!

2021

Gailiesi dabar pakėlusi

Lūžtančią šaką,

Idant ant jos palypėt,

Kur debesys vienas kitą

Dengia blyškumu.

Vėlu save apgailestavimu

Prismaugti.

Du krantai, o upė vidury.

Tu virš jos ant lūžtančios

Šakos širdimi į debesėlių

Dangų taikaisi.

Nulipi nuo lūžtančios šakos.

Akmuo pakelėje už debesį

Patikimesnis draugas.

Apgailestavimas –

Šventvagiška melagystė,

Veidmainių išrasta

Prieš mūsų erą.

Ir be tavojo žemėj jo

perdėtai apstu.

2021

Nejautra

Jau tas gardumas stalo krašto.

Dantis suleidi iki pjuvenų.

Jauti, siela ištirpo nuo palaimos.

Nepulsuoja kraujas venoje.

Ir nieko nejauti, tik stalo kraštą

Kramsnoji dantimis.

Nepriimi nei aimanų, nei skausmo.

Nejautra, nes nepulsuoja

Kraujas ir siela bukoj palaimoje.

Save paslaptyje Išsaugoti

ir tą gardumą stalo krašto išlaikyt.

Rudens tavyje sumažėjo, todėl tu

Dantimis į stalo kraštą.

Burnoje pjuvenų seilėta sumaištis.

2021

Virš manęs

Sluoksnis Dangaus,

Kurį beveliju sumažinti

Iki dangaus.

Prisitraukt, įsipilti

Vietoje arbatos ir

Išgert ligi paskutinio

Priplėkusio lašo.

Todėl sakau:

Nesiūlykit man Dangaus.

Nors Žemė po kojomis

Jau per visas siūles

Braškėte braška.

2021

Fantasmagorija

Nuotykio nebuvo.

Tik praėjai gatve,

Nusišypsojai murzinai vitrinai.

Aplenkei praeivį, per lėtai

Šaligatviu žingsniuojantį

Ir atsistojai laukti autobuso

Vienplaukėje stotelėje.

Mintiji, o kur važiuosi?

Jauti, kaip kojų pirštus gelia.

Pasąmonė pati karščiuodama

Dėlioja kelionės tikslą.

Nukaktumei į sodrią dykumą

Su tūkstančiais šaltinių.

Arba į tolimiausią Žemės kraštą,

Kur žmonės draugiški lygu delfinai.

Autobusas nuveža tik iki,

lig paskutinio nervo įsiėdusio,

miesto centro.

2021

Apsiavusi

Apsiausiu šio rudens batus,

aplipusius degančiais

klevo lapais.

Eisiu gatve išdidi, kad šneka jie

su manimi, oi šneka.

Apie gimimą, gyvenimą, meilę

ir neišvengiamą mirtį.

Apie džiaugsmą trumpai žydėt ir

nužydėjimo skausmą.

Rudens batai nespaudžia širdies.

Šiugžda klevo lapai

save savo ugnimi deginantys.

2021

Įvaizdis

Nekeistum savęs

net jei Žemė apsiverstų,

net jei ąžuolai sulieknėtų

lig pakelės smilgų.

Nekasdieniškas tavo įgeidis

misti pilno grūdo duona.

Gerti pieną sotaus aviečių

laukinio raudonio.

Kasdieninis tavo šnekėjimas

virsta agonija.

Nutilk ir kramtyk pilno grūdo

duonos riekę,

užgerdama keisto skonio,

dar keistesnės spalvos pienu.

Sotus aviečių laukinis raudonis,

tikėtina, pakeis tavo įvaizdį

apsivertusios Žemės akivaizdoje.

2021