Atleisk, kad per tave
aš akmeniu.
Toks nemielai sudrėkęs
aušta rytas.
Tyla iš pasalų tarp mūsų
įsispraudžia.
Naivu tikėtis saulės virš
atšalusių namų.
Atleisk, kad žingsniuose
nebėra grakštumo
ir akyse ugnelės nedega,
vos vos rusena.
Pavargusiuose nuo manęs
keturiuose kampuos
anie jausmai voratinkliuos
painiuose gyvena.
Rudens akibrokštai lietumi
tikri, be melo.
Einu į jį, patrauksiu akmenį
nuo tavo kelio.
2021
Nemira 
Parašykite komentarą