Archive for 2021 spalio

*** *** ***

15 spalio, 2021
Ant šalnotos pievos
tavo žodžiai sukrito.
Renki po vieną
ranka pirštinėta, kad
užrašytum ant atvirutės,
kad susakytum man
juos per kartą, lygu
norėtum ant smilgų man
juos slapčiomis suverti.
 
 
Nuo pievos šalnotos
žodžiai, be jausmo po vieną
rankioti, saulei užėjus,
išnyko tavo rankoje,
nes pirštinėta.
2021

Noras

9 spalio, 2021
Norėčiau
Laminuoto Dangaus
Žemės spalvos.
Su grumstu
Melsvame delne.
Su kalnais
Ant pečių, ežerais
Vietoje akių.
Su Upių sraunumo
Jausmais ir
Šventa kantrybe
Ariamų laukų.
Norėčiau Dangaus
Su ugnikalnių aistra,
Neapibrėžto ratu:
Gimt, gyvent, išeit,
Ir vėl viskas
Iš pradžių.
Pažadėto Dangaus
Man nereik.
Saldus Žemėje
Bičių suneštas medus.
2021

Andante

7 spalio, 2021
Žvelgi pro langą
Į krentantį Dangų.
Vienas po kito,
Vienas paskui kitą
Žvilgsniai atsitrenkia
Į vienas kitą ir …
Susimauna. Dangus
juk neprašė jo
Žvilgsniais raikyti.
Krenta lai krenta,
Griūva lai griūva.
Vyrišku įnoriu brūkštels
Per skruostą.
Sugros andante
Debesų krentantys
polėkiai.
2021

Intencijos

7 spalio, 2021
Kas lieka,
Kai mėnuo išplauna
Intencijas ir iškabina
Žvaigždžių lietuje?
Kai pikti elfai pasiglemžia
Vaiko miegą ir nusineša
Į skubančio laiko ertmes?
Iš klausimo
Kyla klausimai ir sklando
Ore, užkimšdami burnas
Atsakymams. Girių karaliai
Mėgaujasi savo neribota galia.
Gyvenimas būtų pasaka,
Jei nebūtų Girių karalių elfų.
Intencijos siurbčioja
Žvaigždžių lietų lyg alų.
Tikėkim, nealkoholinį.
Kitaip mėnesiena prarastų
Savo žavesį jų fone.
2021

Užuovėja

5 spalio, 2021
šiugžda lapai
lyja lietus ir bėga
šaligatviais
toks jaunas ir veržlus
lyg visko gyvenimas
lyg būtis ir nebūtis
su visais likimais
užrūstintais ir
medžių viršūnėmis
skraidančiais
balti šešėliai nakties
panoramoje
balta antelė ant sienos
įteigia regintiems ir ne
griūties nebus
surenku iš dykinėjančios
peleninės dulkes
sudėlioju naują žodį:
kur susibėga septyni
laukai pojūčiais
ten užuovėja
neprielanki absurdais
mintančiam miestui
2021

Priešpaskutinė

3 spalio, 2021
 
Jaučiu, iš savęs išspaudusi
paskutinę mintį
su šlakeliu romo esencijos.
Išradinėju naują, nekasdienišką.
Suvokiu, prilygsta
seniai išrastam dviračiui.
Sutrinu į dulkes, byra tarp pirštų.
Nukratau į peleninę.
Stovi ant salo dykai, juk nerūkau.
Vis dar kankinu save,
užrašydama ilgesį juodu ant balto.
O kam? Ir kodėl? Kiekvienam apstu
savo, maudosi jame lyg šviežio
pieno putoje.
Užrašyta mintis, juodu ant balto,
guli peleninėje dulke.
Tik ilgesys nenustoja per nakt širdį
skriausti. Priglaudžiu aušrą.
Bus dukra. Ir mintis, žiū
dar tik priešpaskutinė, be romo
kvapų esencijos.
Iš dykinėjančios peleninės.
 
2021