Priešpaskutinė

 
Jaučiu, iš savęs išspaudusi
paskutinę mintį
su šlakeliu romo esencijos.
Išradinėju naują, nekasdienišką.
Suvokiu, prilygsta
seniai išrastam dviračiui.
Sutrinu į dulkes, byra tarp pirštų.
Nukratau į peleninę.
Stovi ant salo dykai, juk nerūkau.
Vis dar kankinu save,
užrašydama ilgesį juodu ant balto.
O kam? Ir kodėl? Kiekvienam apstu
savo, maudosi jame lyg šviežio
pieno putoje.
Užrašyta mintis, juodu ant balto,
guli peleninėje dulke.
Tik ilgesys nenustoja per nakt širdį
skriausti. Priglaudžiu aušrą.
Bus dukra. Ir mintis, žiū
dar tik priešpaskutinė, be romo
kvapų esencijos.
Iš dykinėjančios peleninės.
 
2021

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: