Archive for 2021 gruodžio

Plaušine per kūną

24 gruodžio, 2021

Švelnia debesies plaušine

per kūną ir

šilumos apsčiai širdyje.

Mėtomis kvepia

vieniši, savų užmiršti namai.

Tyli skambutis

senokai prie laukųjų durų.

Pašto dėžutėje

pernykštis šventinis atvirukas

banalia kalba.

Tegul ten guli. Rytais švelni

debesies plaušinė.

Puodelyje gardinta medumi

mėtų arbata.

Savi keturi kampai artimaisiais

prie stalo.

Siurbčioja mėtų arbatą, uoliai

tylėdami.

Švelnią debesies plaušinę

akimoju priglaudžia

seniai šilumos išsiilgusi Žemė.

2021

Déjà vu

19 gruodžio, 2021
Mano minčių krešuliai
colio didumo.
Labai jau nepadoriai
iš vidaus niokoja.
Nuo jų niežulys pažasty
vaikšto lig ryto.
Prabunda piktais varnais
nuodingi geismai,
šėlioja lyg kvaili vaikėzai.
Skristų sau mano
minčių krešuliai į pilnatį,
šiųmetę paskutinę.
Te sudrasko juos Vakarė,
pavydo įsiūtyje.
Taro korta lėmė klaidžiot
minčių krešuliais
iki paskutinio iškvėpimo.
2021

*** *** ***

19 gruodžio, 2021
romantikos pilni delnai
tik sieloj tuščia
likime nebespausk pečių
girdi kaip vėjas
stūgauja tuščioj skardinėje
lietus pabūgęs
mano ilgametės vienumos
rangosi it sliekas
romantikos pilni delnai
neskatina širdies
suvirpėt gyvai į nepaskutinį
varpo dūžį
2021

Be parašo

18 gruodžio, 2021

Pamiršau

pasirašyt ant

balto debesies.

Nuskriejo

nepalikęs terpės

savo sugrįžimui.

Dabar, kas kart

pakėlusi akis į dangų,

bijau paslysti

ant mėnulio pilnaties.

Naktis apibrėžia

juodus ratus aplink

jo blausią šviesą.

Matau, kaip upėn

nusileidžia, atskilęs

nuo padangės,

skliautas.

Užkliudo bangą ir

nuskęsta upėje.

Negrįžtamai. Kaip

baltas debesis be

mano parašo.

Šypsos pilnatis

didėjančiu ratu.

Slidus lyg dirbtinai

išlietas ledas.

Baltas debesis nežus,

nors ir be mano

parašo. O man baugu

paslysti ant būsimųjų

metų pilnaties

blausiai apšvietusio

visokeriopai dosnią

Žemę.

2021

Penkiais žingsniais

18 gruodžio, 2021
Žvilgsniu
pataisau miesto panoramą.
Slidų šaligatvį pabarstau
žodžiais, druska pasūdytais.
Mintys slysta provėžomis,
nederamai susigrūda draugėn.
Atsiverst
mėginu į tikėjimą žmogumi.
Varveklis kybo nuo stogo
smaigaliu žemyn, pasiruošęs
savimi sužalot skubantį praeivį.
Vasarą
visas rasas pamyniau kojomis.
Nenorėjau jomis veido nupraust.
Rodėsi suteptos neleistinų nakties
aistrų ir nedorybės vizijų.
Maniau,
ištaisysiu pagrindinę klaidą
savo buvimo Žemėje
nusikaltusios prašalaitės jausmu.
Visos eketės užšalusios, kuriose
mane saugančios laumės
rytais nuogos maudėsi.
Nuodėmes
surikiuoju iš naujo. Dienos
šviesoje jos akivaizdžios.
Sumanūs ištemps jas po vieną
į gatvę, užmėtys žodžiais
lyg grindinio akmenimis.
Daug bus veiduose pasitenkinimo!!!

Išgalvojimas

18 gruodžio, 2021
Patalpinu save į išgalvotą erdvę,
kurioje nėra netekčių.
Išgalvotais laipteliais lipu į derlią
Žemės gelmę save pamaitinti
giluminėmis vertybėmis.
Išgalvotoje erdvėje, Žemės gelmėje
save sukurpiu iš naujo
priderintą prie šiuolaikinio absurdo.
Viskas dera, kas modernu.
Išgalvota erdvė, Žemės gelmė tiek
dieviškos jėgos saugo.
Net mano Žemės kraštas nublanksta,
ant kurio sėdėjau kojas nuleidusi,
tobulais jausmais apsikarsčiusi.
Iš išgalvotos erdvės, Žemės gelmės
grįžt ketinu pasauliui apsivertus.
2021

Užkalbėjimas

18 gruodžio, 2021
Kažkas gundančio,
kažkas mistinio.
Ko labai geidautum,
bet nėra iš tiesų.
Žengi įsivaizduojamu
taku į pasaulį,
kuriame viskas tviska
ir niekam nėra ribų.
Ten nakties elfai
nusikabina pilnatį lyg
didelį blyną,
pagardina žvaigždžių
marmeladu.
Vaišina žemės padarus,
ieškančius gundančio,
mistinio, žengiančius
įsivaizduojamu taku
į pasaulį, kuriame
lyja lietūs žemės
gliaudytais riešutais.
Kažkas gundančio, labai
mistinio. Tarp jų
tik dantų užkalbėjimas
be jokių ribų.
2021

Gruodžio lietus

18 gruodžio, 2021
Lėtai pasuku galvą.
Už manęs lyja
gruodžio medumi.
Už manęs viltis
įsprausta į grindinį.
Nesumoju kaip
susirinkt šio gruodžio
lietingą medų.
Kaip nepalikt vilties
tūnot grindinyje.
Ir kodėl pažvelgiau
atgal už savęs?
Valingai judu pirmyn.
Reikalauja laikas.
Už manęs lyja medumi
šių metų gruodis.
Viltis … ieško atsitiktinio
praeivio kojų.
————————
————————
Nusigręžiu
ir žingsniuoju pirmyn.
Nuo aitraus gruodžio
lietaus medumi
ir nuo savo vilties,
skubančio laiko pėdomis.
2021

Pavydas

11 gruodžio, 2021
Dangau,
pavyduliauji man
gebėjimo tylėt,
kai siaučia vėjai,
lankstydami klevų
nuogas šakas.
Pavyduliauji man
neišbaigtų svajonių,
kurias paleidau eit
pirma savęs. Deja
lakios vaizduotės
dariniai baugu, bet
darosi labai nuosaikūs
su streso atspindžiais.
Gal aš jau eisiu
į ten, kur manęs taip
kantriai laukia
upė tarp stačių krantų.
Net ir jos tu man
aršiai pavyduliauji, nes
mudvi draugės
viena kitą draugėn
spaudžiame, verpetų
pranašiško džiaugsmo
negalėdamos paleist.
2021

Laukimas

2 gruodžio, 2021
Rytas.
Ir su kuo, su kuo
jį valgyti, kad būt
gardžiau?
Gal pamirkyt į baltą
šaltą sniegą?
Gal bent tuomet
atokvėpis ateitų
jausmams, aistroms,
nerimusioms per
ilgą naktį.
Save prispausti lediniu
padu prie grindinio,
kuriuo tiek metų
vienumoje vaikštai.
Į ryto vėsą
lūpas susivilgai ir
lauki, gal sumėlynuos
Dangus laukų
rugiagėlės palaima.
Tikėjimu remiesi, nes
tu tiktai žmogus
be paukščio sparno.
2021