Užjauta

Užuojauta
išeinančiai nakčiai.
Tirpsta sūpuojama
mano rankų.
Gęsta, atsitrenkusi
į bundančią aušrą.
Apsigaubia niūriu
vienatvės apsiaustu.
Mėnesiena
jo krašteliais vaikšto,
vaikydama demonus.

Užjaučiu
grubiu miesto grindiniu
išeinančią tamsiaplaukę
savo naktį.
Nors tai ji turėtų užjaust
mane, slystančią į naujos
dienos velniavą.
2022

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: