Archive for 2022 vasario

Norai

27 vasario, 2022
noriu
bulvinio blyno
traškančio tarp dantų
ir tos sutartinės
iš senos gegužinės
prie Salduvės kalvos
noriu
to jauno knibždėlyno
aplink save
skruzdėlių bėgiojimo
po visą kūną
kai leidžiasi saulė ir
mėnuo apkabina pečius
per trumpai nakčiai
dorybės nė ženklo?
o kas apibrėžė
dorą ir ne lyg sąžinės
norų atgarsį
noriu
atsikandusi traškaus bulvinio
blyno nugrimzt
į vasaros nakties nuodėmę
visas skruzdėles susikviest iš
miškų skruzdėlynų
su dangaus palaiminimu
ar be jo malonės
noriu klyst ir vėlei suklyst
savo pasirinkime
2022

Prie slenksčio

27 vasario, 2022
Patrepsėsiu
prie tavo slenksčio
ir nueisiu nepabeldusi,
kad neįneščiau purvo
į tavo sterilius namus.
Balta palangė
į kambarinę gėlę remiasi
ir mąsto apie drugelį
prisimatuojantį erdves už
švariai valyto tavo lango.
Negrabi delčia ir aš,
mudvi vieno sukirpimo.
Abi tik trepsime aplink:
Jinai šviesa, aš kojomis.
Abi prisiimam kaltes už
padarytas nuodėmes ir
judame šalin nuo tavo
sterilių namų drugelio link,
sparnais prisimatuojančio sau
tinkamas, nors ir giliai
klaidžias savimi erdves.
2022

Kodėl

27 vasario, 2022
Toli
ligi išaušusio ryto.
Dar nekalba paukščiai,
ir tyli klevai, lyg praradę
šlamėjimo įgūdžius.
Vis tiek
neramu juodam fone,
kur blaškosi grakščios
poetų metaforos.
Languos
šviesuliai kramto jausmus,
nes tik šitaip yra įpratę.
Sukanda tvirtai, įkanda giliai.
Paleidžia, per kūną trykštantį
kraują pamatę.
Pabaigos
nebus, nes toli dar aušra.
Ir gyvenimai susipynę į visumą.
Ar tikrai viską lemia Dangus?
Tai kodėl savo didybėje tyli?
2022

Suvėlinau

27 vasario, 2022

Buvo rami naktis.

Žvaigždė pakibo ore.

Tai kodėl tokia spūstis

Žemėje? Tokia nežinia?

Sako, kad pilnatis blogai

veikia moralę sąmonę.

Buvo rami naktis, o ji

nubloškė nežinią į Žemę.

Buvo meilės kupina

ramybės naktis. Suvėlinau

ją priimt kaip dovaną.

Kvatoja dabar pilnatis iš

mano skubėjimo per

vieną vienintelį gyvenimą.

2022

Nusikratyk

16 vasario, 2022
Esu per didelė našta?
Nusikratyk manim,
juk medžiai numeta lapus,
kai rudeniop pabosta
jų suplėkęs spalvų aksomas.
Nusikratyk manim
ir eik nesidairydamas atgal.
Priekyje jau laukia kitas uostas.
Ir kitoks virš jo dangus
ir debesėlių pūkas lengvas,
be tamsių šešėlių.
Ten bus šilta rasa net šaltą
naktį ir degs ugnimi aistra ir
baimė bus karšta jos netekti.
Tiktai nusikratyk manim.
Nesvarbu ar saulei tekant,
ar krentant paskutiniam josios
spinduliui ant lietaus suplukto
seno miško tako.
2022

Be taško

16 vasario, 2022
noriu
bulvinio blyno
traškančio tarp dantų
ir tos sutartinės
iš senos gegužinės
prie Salduvės kalvos
noriu
to jauno knibždelyno
aplink save
skruzdėlių bėgiojimo
po visą kūną
kai leidžiasi saulė ir
mėnuo apkabina pečius
per trumpai nakčiai
dorybės nė ženklo?
o kas apibrėžė
dorą ir ne lyg sąžinės
norų atgarsį
noriu
atsikandusi traškaus bulvinio
blyno nugrimzt
į vasaros nakties nuodėmę
visas skruzdėles susikviest iš
miškų skruzdėlynų
su dangaus palaiminimu
ar be jo malonės
noriu klyst ir vėlei suklyst
savo pasirinkime
2022

Nerūstauk, Dieve

15 vasario, 2022
Dieve, jei Tu žinotum,
kaip myliu savo seną būtį
ir tas aštrias skeveldras savo
mėlyno dangaus.
Ir tą gebėjimą centimetru
pakilt nuo žemės plutos,
praskrieti plaštake virš
nokstančių laukuos rugių.
Nukrist ir skaudžiai susitrenkt
ne kūną, sielą į grindinį
su tūkstančiais prakeiksmų.
Dieve, na ir kas, jei ir žinotum,
juk nepakeistum nieko
nei mano praeity, nei dabartyje.
Skeveldros mano mėlyno
dangaus pakilo gal jau
paskutiniam šokiui pakviesti
mano seną būtį.
Užrūstinau? O Tu nerūstauki
už jį. Už jo juk bus išganinga
visko tuštuma.
2022

Vakar

3 vasario, 2022
Vakar buvo diena
be šiandienos
Kvepėjo lietus duona
ir nesaldinta kava
Vakar nėjau gatve, kur
šmirinėja žmonės,
ieškantys pasiklydusių
lemties užuominų.
Vakar nebuvo pilnatvės
anei vienatvės.
Ant ledo lyties kniaukė
išsigandęs kačiukas.
Nemačiau, kaip kažkieno
ranka pailgėjo metru,
pagriebė kačiuką ir leido
jam bėgt krantu.
Vakar nebuvo šiandien.
Bet aš buvau.
Lietus kvepėjo duona ir
nesaldinta kava.
Vakar buvo gardu, nors
nebuvo šiandienos.
2021

Nuo aš

3 vasario, 2022
Pradėsiu nuo aš
nuo savojo aš
kuriame tiek daug
dvejonių ir maža
užgyventos išminties
Krisiu su aš
su savuoju aš
nuo linkstančio stogo
žemyn kur žemė
po grindiniu alsuoja
tobula išmintimi
Su savuoju aš
lauksiu ugnikalnio
išsiveržimo naktį kai
kitų aš ramiai miegos
ugnikalnis lava
išspjaus žemės
ištobulintą išmintį
Ir vėlei save pradėsiu
nuo savojo aš
jį vainiku iš rugio gėlių
ir ilgesio skausmo
išdabinusi
2022

3 vasario, 2022
Vis dar čia?
Iš nekantrumo
brūžini kojomis grindis.
Iš nekantrumo,
gal manęs jau nebėra,
tik palaima varsto duris.
Dvilypis pasaulis,
žmonės dvilypiai lyg
diena ir naktis viename.
Iš nekantrumo
nebeužtikt manęs rytą
kavos gurkšnyje.
Neišskubėjau dar.
Tik tylėjimo balzamu
sutepu skeldėjančias lūpas.
Ne paslaptis, kad net
manyje diena ir naktis
žaidžia kuri kurią
laimėje, o gal nelaimėje.
2022