Ar sulauksiu tikro pavasario.
Pramerkiu akis, o aplink ūkanos
Vėjo gūsiai tąso polietileno maišelį.
Bus pavasario lietus. Iš dangaus,
sumišusio su žemės dulkėmis.
Aš viena jų, sklandysiu ore, kol veidu
atsitrenksiu į miesto grindinį.
Ar skaudės? Nežinau. Esu tikra,
jausiu savo kūno svorį ir tai,
kad dar gyva, paskendusi kylančių
klausimų anatomijoje.
Bus, kas bus, kaip bus ar bus,
sulauksiu to ano ar ne.
Vėjas užmetą polietileno maišelį
ant gatvės žibinto. Pabodo tąsyti.
Aukštuma dienų, žavesys tolimo.
Klausimuose įstrigusi, vėjo gūsį
įkvepiu į save. Artumu šildo.
Baugu iškvėpt įkvėptą. Ir ištart sau
gana derint žodžius kas rytą.
2022