Vieno cento moneta

Pamalonink mane

savo žodžiu.

Tau į delną įsprausiu

vieno cento monetą.

Piniginėje daug

jų turiu, senokai žvilgesį

praradusių.

Pasakyk gi, pasakyk,

kad seniai išbarsčiau

realybės dermes.

Svaičioju apie jausmus

ir ateitį.

Piniginėje kupiūrų lietus.

Tau skirta vieno cento

blanki moneta

už žodį, kuriame aš

tau nuoboda,

vidinių velnių taip ir

neatsikračiusi.

2022

Erdvės

Kasdien tas pats.

Tas pats apie tą patį.

Susitapatinu su tuo pačiu.

Ir kas? Juk gyslomis tekėti

nesustoja kraujas.

Kavos puodelyje tokie pat

juoduoja tirščiai dėl savęs.

Kažkas įsimylės manydamas

visam gyvenimui,

o iš tiesų po laikinumo saule

gimusiam nebūna šitaip.

Skurdžios, tokios skurdžios

tos mūsų kuriamos ar susikurtos

erdvės šiame nykiam pasaulyje

po laikinumo saule.

Tas pats ir vėlei per tą patį.

Nepaisydami to paties bent nors

trumpam nerkime

į kalijų žydėjimo šventą šventę.

Ir tebūnie paskui tas pats

ir per tą patį. O gal tai irgi

pati švenčiausia šventė?

Tas pats, tas pats ir per tą patį.

2022

Aš čia

Liūdna, apsigaubi jo

ulbesiu.

Kai šalta, įsisupi į jo

čiulbėjimą.

Pridengtumei savimi

paukštį,

kad dantyti lietūs jo

nepasiektų.

Glūdini save, glūdini

tuo ulbesiu.

Atsiremi į čiulbėjimą

kaip į šaukinį:

Aš čia, aš čia, su tavim,

su tavim.

Amžinai kartu, amžinai,

kol gyvi vienas kitu.

2022

Sraigė

Neprimesk man savo saulės

ir savo pasaulio.

Tegul aš būsiu sraigė stipriam

Žemės delne.

Tegul vėjai blaškys mane labai

nepalankūs.

Neprimesk man savęs net naktį

gražiausiam sapne.

Visos pasakos turi vieną pabaigą

midaus laše.

Aš sraigė savo namelio kampe

jaukiai įsitaisiusi.

Jausmų tvarumas tėra legenda.

Jų pelenais duoną

apibarstom ir išmetame lauk.

Nebevalgoma.

2022

Soti to gergždžiančio vėjo,

debesų kamuolių virš galvos.

Neišsakyti žodžiai visuomet

būna reto grožio, gula dailiai

skiemenimis ant rasotos žolės.

Soti nuorūkų kartaus tvaiko,

miesto grindinio keistų pažadų.

Ant kalvos gėlės pražydo,

nekalto prasidėjimo, bet kaltos:

ne laumžirgio mažame delne.

Soti gedulingos nuotaikos,

raustančio ryto bjaurasties lange.

Pirmas saulės spindulys aplenkė

vėstančią mano arbatą.

Ant laumžirgio sparno surašyta

tokių kaip mano dalia.

2022

ieškojimas

šitiek metų

ieškau savęs

savo nūdieną

pjaustau riekėmis

save tirpinu

lyg ledus delne

laše lašeli

kieno tu kai tamsa

aplinkui niekinė

šiandien

nūdienos riekė plona

peršviečiama

lašas kiaurai per ją

į išsižiojusią tamsą

laše lašeli

nukratysiu tave

į savęs ieškojimą

kuriam žaliuot

tegul ne amžinai

bet vis tiek lemta

2022

dabar esi tolumoj

kur beržai pasimetę

ošia apie save

kažkas juokais ar ne

ant šakos užmetė

savo ar ne

tikros odos rankinę

esi dabar vienumoj

keistas metas

įžeidi tavo ir ne aistra

lūkuriuoja grįžt

skubiai į sielos oazę

delnuose žiemos vėsa

širdyje karštis

buvusių vaisingų vasarų

dabar tolumoje

beržai mėgina nusimest

tikros odos rankinę

kaip ir tavo jų niekinga

dalia ošti save

nes kitiems jų kaip ir

tavo ne odinės

tikros aistros nereikia

2022

“Siemkos“

Žinai, o mes abi puikios.

Tu ir aš, aš ir Tu.

Žinai, o žiema savo kadenciją

baigė su trenksmu.

Tik be žaibo išlydžio, tik pamojo

sniegenos oranžine papilve:

Buvo velniškai smagu.

Baksnoju klaviatūrą ir sakau,

mes abi puikios Tavo

pavasario šlapdribos fone.

Gamta, Tu juk šitoks turtas.

Kaip aš be Tavo tavęs.

Mudvi abi puikios.

Sulėtinam žingsnius, kai kiti

pašėlusiai skuba

lukštent išlukštentas “siemkas“.

Puikios mes abi: Tu už lango,

aš namuose.

2022

Malonė

Laukiu dangaus į delną.

Šitokio mažmožio. Nekrenta.

Tik rasa užsikabina ir rieda

nelygiu vingiu. Baugščiai.

Lyg būtų kalta, kad ji iš dangaus.

Bet ne dangus. Kad ji tik rasa.

Drėgna ir prėska rieda nurieda

į žolę nuo mano delno.

Rasa dangaus pasiųsta. Gal pats

dangus. Tik mažo kalibro.

Drėgna ir prėska. Rasa nuo žolės

tiesiai į žemę.

Malonė iš stilingo dangaus.

2022

Žemei

Esi tokia žemiška.

Lyg vėjo gūsis.

Lyg rasa, jo nukrėsta

nuo medžio šakos.

Lyg paukštis medžio

pačioje viršūnėje

giedantis savo psalmes.

Esi kažkam balzamas

ant skeldėjančių lūpų.

Kažkam atvira žaizda.

Esi moters likimas

iš anapus rūko

išplaukęs gėlėta suknia.

Raukšlėtais delnais

nuglostai ramindama

širdies viesulus.

Žemiškas tavo grožis

alyvos šakelėje.

Net jei aplink banaliai

tanki sutema.

2022