Archive for 2022 balandžio

Vieno cento moneta

24 balandžio, 2022
Pamalonink mane
savo žodžiu.
Tau į delną įsprausiu
vieno cento monetą.
Piniginėje daug
jų turiu, senokai žvilgesį
praradusių.
Pasakyk gi, pasakyk,
kad seniai išbarsčiau
realybės dermes.
Svaičioju apie jausmus
ir ateitį.
Piniginėje kupiūrų lietus.
Tau skirta vieno cento
blanki moneta
už žodį, kuriame aš
tau nuoboda,
vidinių velnių taip ir
neatsikračiusi.
2022

Erdvės

24 balandžio, 2022
Kasdien tas pats.
Tas pats apie tą patį.
Susitapatinu su tuo pačiu.
Ir kas? Juk gyslomis tekėti
nesustoja kraujas.
Kavos puodelyje tokie pat
juoduoja tirščiai dėl savęs.
Kažkas įsimylės manydamas
visam gyvenimui,
o iš tiesų po laikinumo saule
gimusiam nebūna šitaip.
Skurdžios, tokios skurdžios
tos mūsų kuriamos ar susikurtos
erdvės šiame nykiam pasaulyje
po laikinumo saule.
Tas pats ir vėlei per tą patį.
Nepaisydami to paties bent nors
trumpam nerkime
į kalijų žydėjimo šventą šventę.
Ir tebūnie paskui tas pats
ir per tą patį. O gal tai irgi
pati švenčiausia šventė?
Tas pats, tas pats ir per tą patį.
2022

Aš čia

24 balandžio, 2022
Liūdna, apsigaubi jo
ulbesiu.
Kai šalta, įsisupi į jo
čiulbėjimą.
Pridengtumei savimi
paukštį,
kad dantyti lietūs jo
nepasiektų.
Glūdini save, glūdini
tuo ulbesiu.
Atsiremi į čiulbėjimą
kaip į šaukinį:
Aš čia, aš čia, su tavim,
su tavim.
Amžinai kartu, amžinai,
kol gyvi vienas kitu.
2022

Sraigė

24 balandžio, 2022
Neprimesk man savo saulės
ir savo pasaulio.
Tegul aš būsiu sraigė stipriam
Žemės delne.
Tegul vėjai blaškys mane labai
nepalankūs.
Neprimesk man savęs net naktį
gražiausiam sapne.
Visos pasakos turi vieną pabaigą
midaus laše.
Aš sraigė savo namelio kampe
jaukiai įsitaisiusi.
Jausmų tvarumas tėra legenda.
Jų pelenais duoną
apibarstom ir išmetame lauk.
Nebevalgoma.
2022

15 balandžio, 2022
Soti to gergždžiančio vėjo,
debesų kamuolių virš galvos.
Neišsakyti žodžiai visuomet
būna reto grožio, gula dailiai
skiemenimis ant rasotos žolės.
Soti nuorūkų kartaus tvaiko,
miesto grindinio keistų pažadų.
Ant kalvos gėlės pražydo,
nekalto prasidėjimo, bet kaltos:
ne laumžirgio mažame delne.
Soti gedulingos nuotaikos,
raustančio ryto bjaurasties lange.
Pirmas saulės spindulys aplenkė
vėstančią mano arbatą.
Ant laumžirgio sparno surašyta
tokių kaip mano dalia.
2022

ieškojimas

11 balandžio, 2022
šitiek metų
ieškau savęs
savo nūdieną
pjaustau riekėmis
save tirpinu
lyg ledus delne
laše lašeli
kieno tu kai tamsa
aplinkui niekinė
šiandien
nūdienos riekė plona
peršviečiama
lašas kiaurai per ją
į išsižiojusią tamsą
laše lašeli
nukratysiu tave
į savęs ieškojimą
kuriam žaliuot
tegul ne amžinai
bet vis tiek lemta
2022

11 balandžio, 2022
dabar esi tolumoj
kur beržai pasimetę
ošia apie save
kažkas juokais ar ne
ant šakos užmetė
savo ar ne
tikros odos rankinę
esi dabar vienumoj
keistas metas
įžeidi tavo ir ne aistra
lūkuriuoja grįžt
skubiai į sielos oazę
delnuose žiemos vėsa
širdyje karštis
buvusių vaisingų vasarų
dabar tolumoje
beržai mėgina nusimest
tikros odos rankinę
kaip ir tavo jų niekinga
dalia ošti save
nes kitiems jų kaip ir
tavo ne odinės
tikros aistros nereikia
2022

“Siemkos“

5 balandžio, 2022
Žinai, o mes abi puikios.
Tu ir aš, aš ir Tu.
Žinai, o žiema savo kadenciją
baigė su trenksmu.
Tik be žaibo išlydžio, tik pamojo
sniegenos oranžine papilve:
Buvo velniškai smagu.
Baksnoju klaviatūrą ir sakau,
mes abi puikios Tavo
pavasario šlapdribos fone.
Gamta, Tu juk šitoks turtas.
Kaip aš be Tavo tavęs.
Mudvi abi puikios.
Sulėtinam žingsnius, kai kiti
pašėlusiai skuba
lukštent išlukštentas “siemkas“.
Puikios mes abi: Tu už lango,
aš namuose.
2022

Malonė

5 balandžio, 2022
Laukiu dangaus į delną.
Šitokio mažmožio. Nekrenta.
Tik rasa užsikabina ir rieda
nelygiu vingiu. Baugščiai.
Lyg būtų kalta, kad ji iš dangaus.
Bet ne dangus. Kad ji tik rasa.
Drėgna ir prėska rieda nurieda
į žolę nuo mano delno.
Rasa dangaus pasiųsta. Gal pats
dangus. Tik mažo kalibro.
Drėgna ir prėska. Rasa nuo žolės
tiesiai į žemę.
Malonė iš stilingo dangaus.
2022

Žemei

5 balandžio, 2022
Esi tokia žemiška.
Lyg vėjo gūsis.
Lyg rasa, jo nukrėsta
nuo medžio šakos.
Lyg paukštis medžio
pačioje viršūnėje
giedantis savo psalmes.
Esi kažkam balzamas
ant skeldėjančių lūpų.
Kažkam atvira žaizda.
Esi moters likimas
iš anapus rūko
išplaukęs gėlėta suknia.
Raukšlėtais delnais
nuglostai ramindama
širdies viesulus.
Žemiškas tavo grožis
alyvos šakelėje.
Net jei aplink banaliai
tanki sutema.
2022