Už

Išsijuokčiau

ant balto dobilo peties.

Savus vargus, savas kančias,

nelygiavertį žingsnį linkui

spiginančios saulės.

Išsijuokčiau

už visas delčias ir pilnatis,

kai lašas miego buvo.

Už ašarą delne pavargusios

akies, aplenkusios

nervingai blyškų skruostą.

Išsijuokčiau,

bet tik ant balto dobilo peties.

Aplink tiek daug ir tik

melsvų užaugę.

2022

Peteliškė

Kremtu

akimirkų pradžiamokslį.

Tvinksi smilkiniuose,

o už lango lietus

ir truputis perkūno balso.

Kodėl lelija šiais metais

nesistiebia į saulę?

Sumoju, akimirkų tiesiojoje

lenkta linija.

Iš taškų, kuriuos sujungusi

gaunu sluoksniuotą dienų ir

naktų peteliškę.

Tvinksėjimas smilkiniuose

į lietaus už lango ritmą.

Akimirkai pamirštu

akimirkų pradžiamokslį.

Ledus pagardinu

rūgščia nežinoma uoga.

Sluoksniuota peteliškė

atgyja ir skrenda pro langą.

Į lietų, be skėčio.

Gracingai ir rangiai.

Užverčiu

akimirkų pradžiamokslį

iki kito ryto.

Šiandien bus lietaus ir …

perkūno balso šventė.

Su atviru į visus klausimu:

Kodėl lelija į saulę nesistiebia?

2022

smagumas

begėdiškai smagu

sulenkt per pusę

smilgą

garbanas nubraukt

į vinguriuojantį

svetur takelį

prispausti akmeniu

rugiagėlę

kad aimanuotų

saulei keliantis

ar gulant

begėdiškai šaunu

pasiųsti lietų

į pirkią

kiauru stogu

ir juoktis

net išjuokti

už peršlapusį norą

lelijos žiedą

puoselėti

jaust palaimą

žvirblį lesinant

nutūpusį ant kelių

pasiutusiai šaunu

stebėti su ironijos

gaida kaip

aklas aklą veda

ir nesitraukti

jiems ir niekam

niekuomet iš kelio

2022

ar

ar patogu ir ar

ne per karšta

tau kava

ryto įniršio

akivaizdoje

dar kartą

nusiplaunu į rasą

rankas nuo

kaitros sulipusias

minu pati sau

ant kulnų

kas kartą

tavo patogumui

tu pastumi naktį

link dienos

ir judi saulės link

nuo mano

ar tau patogu

melsvu dobilu

žalia lanka

be meilės man

grimo

2022

*** *** ***

Patylėkim abu.

Į ateitį.

Už praeitį patylėkim.

Už buvo, nebuvo,

išėjo ir neparėjo

per sidabruojančią rasą,

per žalią lanką.

Apkabinkim

vienas kitą tylėjimu

į ateitį.

Už tai, kad

Už stalo vienas priešais

kitą sėdime.

Už tai, kad tu ne Kęstutis,

aš ne Birutė.

Apkabinkim vienas kitą

patylėjimu.

2022

Intarpais

Kur save pamatysiu,

ten eisiu.

Bus šviesa ar tamsa?

Bus kitoniškai.

Intarpais brėkš rytas.

Kankliuos vakarai

modernią siuitą.

Iš spalvotų stikliukų

sudėliosiu savęs

mozaiką.

Be juodos ir baltos.

Pamatysiu save

be jų.

Cirps cikados.

Įkąs erkė, neapsikentusi

spalvų ir atspalvių

manyje.

Pirštais nubrauksiu lietų.

Tegul stresuoja danguje.

Brėkšta rytas

intarpais su saule.

2022

Atgalios

Kalbėsiu atgalios.

Saulė lukštens dieną.

Iki nakties, kurioje

daug mano rudens

ir manęs pačios.

Klevas baksnos šaka

paukštį, giesmėje

nevalingai įstrigusį.

Kojomis taršysiu žolę,

neieškodama prasmės

savo veikloje.

Atgalios plauks laivelis

su berneliu,

kuriam mos aukšti kalnai.

Buvęs mėlynas dangus

neš lietų atgalios

į saulę, lukštenančią

dieną iki vakarop.

Ir niekas neatsakys man

kodėl atgalios grįžti

šitaip klampu,

bet miela,

nes ten plaukia laivelis

su berneliu

kažkada gal mane

įsimylėjusiu.

2022

Nebe

Jau daug kas nebe nebe

ir tu pati jau nebe nebe.

Bet taip gražiai dar ulba

tau paukštis ir taip svaigiai

tau kvepia aukšta žolė.

Atviri langai tau į saulę ir į

Dangų su angelų giesme.

Dar žvalgosi boružė –

žemiškų nuodėmių motušė –

nusidėti pačiai dar kartą ar

smilga aukštyn ir virst taškeliu

žemiškiems nesusipratėliams.

Nusikratai nuo savęs, iš savęs

iškratai tą nebe nebe.

Velniop jį ir brendi per rasas

gilyn į nuodėmingą pragarą

lig pelenų sudeginti tą nebe.

2022

Švyturiui

Tau, mano nakties švytury,

jau bjauru valgyti

žemuoges iš mano saujos.

Brisk į pamiškę, kur jos

tavęs boružėmis laukia.

Saldumu prisirpusios,

kris tau į delną, lūpomis

prisiliesi, atgis ir nuskris,

nes boružės juk skraido.

———————————

Įdienojusi naktis saldi, ir

kvepia mano delnai žemuoge,

judančia aukštyn. Į saulę.

Nusineša jausmus, ir

mudviejų bendrą laiką barsto

praeinantiems ant tako.

2022

Už birželį

Norėčiau

atsiremti kojomis

į jūros dugną.

Paskui susmigti

ligi pat juosmens

į minkštą dėsnį.

Į delną pasisemt

vandens sūrumo.

Balta puta aptėkšti

savo plaukus.

Prisišaukt žuvėdrą,

kad sukapotų veidą

ligi kraujo.

Pajust gyvybę širdimi,

kai skauda.

Leist druskai įsiėst

į delną. Apsvaigti

nuo vandens didybės.

Atkeršyt jūrai už

savo baimes bangai.

Už savo nerangumą

jūros dumbliams

atsikeršyt.

Norėčiau. Bet einu

tolyn nuo jūros,

smėlį brukdama po

kojomis į kopas.

Anapusiniai vėjai

šiurpuliais per kūną.

Savęs dar nepasiūlysiu.

Eime išgerti už birželį

šitą rytmečio arbatos.

2022