Archive for 2022 birželio

smagumas

27 birželio, 2022
begėdiškai smagu
sulenkt per pusę
smilgą
garbanas nubraukt
į vinguriuojantį
svetur takelį
prispausti akmeniu
rugiagėlę
kad aimanuotų
saulei keliantis
ar gulant
begėdiškai šaunu
pasiųsti lietų
į pirkią
kiauru stogu
ir juoktis
net išjuokti
už peršlapusį norą
lelijos žiedą
puoselėti
jaust palaimą
žvirblį lesinant
nutūpusį ant kelių
pasiutusiai šaunu
stebėti su ironijos
gaida kaip
aklas aklą veda
ir nesitraukti
jiems ir niekam
niekuomet iš kelio
2022

ar

27 birželio, 2022

ar patogu ir ar

ne per karšta

tau kava

ryto įniršio

akivaizdoje

dar kartą

nusiplaunu į rasą

rankas nuo

kaitros sulipusias

minu pati sau

ant kulnų

kas kartą

tavo patogumui

tu pastumi naktį

link dienos

ir judi saulės link

nuo mano

ar tau patogu

melsvu dobilu

žalia lanka

be meilės man

grimo

2022

*** *** ***

23 birželio, 2022
Patylėkim abu.
Į ateitį.
Už praeitį patylėkim.
Už buvo, nebuvo,
išėjo ir neparėjo
per sidabruojančią rasą,
per žalią lanką.
Apkabinkim
vienas kitą tylėjimu
į ateitį.
Už tai, kad
Už stalo vienas priešais
kitą sėdime.
Už tai, kad tu ne Kęstutis,
aš ne Birutė.
Apkabinkim vienas kitą
patylėjimu.
2022

Intarpais

22 birželio, 2022
Kur save pamatysiu,
ten eisiu.
Bus šviesa ar tamsa?
Bus kitoniškai.
Intarpais brėkš rytas.
Kankliuos vakarai
modernią siuitą.
Iš spalvotų stikliukų
sudėliosiu savęs
mozaiką.
Be juodos ir baltos.
Pamatysiu save
be jų.
Cirps cikados.
Įkąs erkė, neapsikentusi
spalvų ir atspalvių
manyje.
Pirštais nubrauksiu lietų.
Tegul stresuoja danguje.
Brėkšta rytas
intarpais su saule.
2022

Atgalios

22 birželio, 2022
Kalbėsiu atgalios.
Saulė lukštens dieną.
Iki nakties, kurioje
daug mano rudens
ir manęs pačios.
Klevas baksnos šaka
paukštį, giesmėje
nevalingai įstrigusį.
Kojomis taršysiu žolę,
neieškodama prasmės
savo veikloje.
Atgalios plauks laivelis
su berneliu,
kuriam mos aukšti kalnai.
Buvęs mėlynas dangus
neš lietų atgalios
į saulę, lukštenančią
dieną iki vakarop.
Ir niekas neatsakys man
kodėl atgalios grįžti
šitaip klampu,
bet miela,
nes ten plaukia laivelis
su berneliu
kažkada gal mane
įsimylėjusiu.
2022

Nebe

20 birželio, 2022
Jau daug kas nebe nebe
ir tu pati jau nebe nebe.
Bet taip gražiai dar ulba
tau paukštis ir taip svaigiai
tau kvepia aukšta žolė.
Atviri langai tau į saulę ir į
Dangų su angelų giesme.
Dar žvalgosi boružė –
žemiškų nuodėmių motušė –
nusidėti pačiai dar kartą ar
smilga aukštyn ir virst taškeliu
žemiškiems nesusipratėliams.
Nusikratai nuo savęs, iš savęs
iškratai tą nebe nebe.
Velniop jį ir brendi per rasas
gilyn į nuodėmingą pragarą
lig pelenų sudeginti tą nebe.
2022

Švyturiui

20 birželio, 2022
Tau, mano nakties švytury,
jau bjauru valgyti
žemuoges iš mano saujos.
Brisk į pamiškę, kur jos
tavęs boružėmis laukia.
Saldumu prisirpusios,
kris tau į delną, lūpomis
prisiliesi, atgis ir nuskris,
nes boružės juk skraido.
———————————
Įdienojusi naktis saldi, ir
kvepia mano delnai žemuoge,
judančia aukštyn. Į saulę.
Nusineša jausmus, ir
mudviejų bendrą laiką barsto
praeinantiems ant tako.
2022

Už birželį

20 birželio, 2022
Norėčiau
atsiremti kojomis
į jūros dugną.
Paskui susmigti
ligi pat juosmens
į minkštą dėsnį.
Į delną pasisemt
vandens sūrumo.
Balta puta aptėkšti
savo plaukus.
Prisišaukt žuvėdrą,
kad sukapotų veidą
ligi kraujo.
Pajust gyvybę širdimi,
kai skauda.
Leist druskai įsiėst
į delną. Apsvaigti
nuo vandens didybės.
Atkeršyt jūrai už
savo baimes bangai.
Už savo nerangumą
jūros dumbliams
atsikeršyt.
Norėčiau. Bet einu
tolyn nuo jūros,
smėlį brukdama po
kojomis į kopas.
Anapusiniai vėjai
šiurpuliais per kūną.
Savęs dar nepasiūlysiu.
Eime išgerti už birželį
šitą rytmečio arbatos.
2022

*** *** ***

18 birželio, 2022
Atidedi save į šalį.
Prisitrauki žalios arbatos
sklidiną puodelį.
Puota skrandžiui maudžiant.
Vaikiška nedarna
žingsniuoji pasitikt aušros.
Svetimame balkone
skalbiniai nuo vakar džiūsta.
Save atidėjusi,
pastebi viską, kuo kiti minta,
švariomis ar ne kojomis
remiasi į nuo jų dūstančią žemę.
Savęs atidėjimas
žadina akylumą kitų gyvenimui.
Paskalų voratinklis
draikosi, vorų piktam apmaudui.
Atidedi save
ir mėgaujiesi vėsia žaliąja arbata.
Mintys apie kitus ―
kvapni citrina. Gardžiuojiesi, save
atidėjusi į šalį.
2022

Išmintis

18 birželio, 2022
Sensta ilgakasė
visko išmintis ligi ažūro.
Lig gęstančios spingsulės
palubėje nykios trobos
iš netašytų rąstų.
Nesuskumbi
per lėtu žingsniu
paskui žvitrų sakalą į dangų.
Užgesusios spingsulės
akys dvi prieblandoje
nykiai susiglaudžia.
Troba iš netašytų rąstų.
Dūlėja išmintis.
Ir lieka tik jos ažūrui
braidžioti gatve,
kur po lietaus balos
purvu taškosi.
2022