Archive for the ‘Eilės’ Category

23 liepos, 2021
Viskas buvo nerealiai gražu,
kol nepatekėjo mėnuo
ir nenukrito rasa ant žolės,
po kuria žemė sapnavo tylą.
Kvepėjo medumi lauko gėlė,
nerealių spalvų ir atspalvių.
Bet patekėjo mėnuo ir …
nukrito rasa ant žalios žolės,
pažadindama žemę aistrai
mylėt ir būti mylimai.
2021

Prierašas

23 liepos, 2021
Argi būna vasarą sniego,
o žiemą lietaus?
Būna. Ir būna, kad
Dangus nusileidžia į Žemę,
o Žemė pakyla į Dangų.
Ir svaidosi priešpriešomis ir
meile lyg kamuoliu.
Dar būna gyvenimas priešokiais,
pagal Zodiaką ar pageidavimą.
Ir dar būna, kad žuvis
sėkmingai gyvena ant kranto,
pelekus papuošusi kurpaitėmis.
Žmogus, paniręs po vandeniu,
kvėpuoja žiaunomis.
Žmogus – amfibija. Arba kitaip –
mokslinė beletristika,
su prierašu: Viskas įmanoma.
2021

20 liepos, 2021
Išbėgs iš krantų upės.
Šermukšnis pravirks
raudona rūgštimi.
Viskas buvo iš anksto
sumąstyta įdomiai,
nepaliekant būčiai
būt kitokiai,
subtilesnės apimties.
Iš meilės gimęs vaikutis,
verks ir juoksis, ir
krykštaus, nes taip
numatyta prigimties.
Žvalumo uoga
pasivaišins paklydęs
apleistame uoste ir
suvoks: Vienatvėje
išsimaudyt iki nuogumo
ne visuomet prapultis.
2021

15 liepos, 2021
Iš miesto gaudesio
pasiimi tik miesto gaudesį.
Ne taip, ne ten užaugai.
Be kaltės lieki kalta.
Dangaus apvaizda, sako,
visus vienodai saugo.
Kodėl tuomet po tavo
kojomis tokia dygi rasa?
Ir lietūs ligi kaulų čiulpų
skausminga persmelkia,
kai kitiems nukrenta tik
gaivinantys lašai.
Iš miesto gaudesio į
miesto kasdieninį gaudesį.
Ar būtum tu džiaugsme,
ar skausmas laužtų,
eini tuo pačiu, tik tau skirtu
šaligatviu. Nuo kito atskirta
esi judria gatve.
Pasidabintum nejautra, bet
ryto rasos tokios dygios.
Ir lietūs, tulžingi lietūs
kaulų čiulpus engia.
2021

ne mano

14 liepos, 2021
tai ne mano ilgesys
tik duris kaimynas tranko
negalėdamas nakty užmigt
tai ne mano nerimas
tik vėjas klevų viršūnes šiaušia
įstrigęs jo žalsvoje prigimty
tai ne mano skausmas
tai tik miesto gaudžiančia gatve
vaikšto vaiko verksmas
viską išsūpuoju širdyje
ir paleidžiu vaikštinėti eilėmis
paieškot saulėto kranto
2021

Ekspromtas

14 liepos, 2021
Dar neužbaigei savęs.
Dar tik pradėjai slyst
Į savo baigtį.
Klaidų ir nuodėmių
Pagalvę po kojomis sau
Pasidėjai, kad griūdama
Į jas vėl nesusižeistum.
Raudojo aušros vakarų,
Šilkinių, su mėnesienos
Įspaudu Danguj ir Žemėje.
Neužbaigei savęs,
Tik į tą pusę slystelėjai,
Angelams pradėjus pūsti
Išėjimo ragą.
2021

Baimė

14 liepos, 2021
Saulė vakarop.
Apninka šėtoniška baimė
likt vienai su savo savimi.
Keroja šėtoniškas noras
išbraukt iš atminties miesto
įkyrėjusią panoramą.
Nieko jame nėra, tik avilys
žmonių, nuo savęs sudirgusių.
Šėtoniškas tingėjimas
užgula pečius visu svoriu.
Kas buvo, kas yra, kas bus
toks netobulas derinys.
Nes saulė vakarop.
Nes lieki su savo savimi.
Ir be patikimos atramos:
To prakeikto miesto smogo.
2021

9 liepos, 2021
Apibūdink mano žvilgsnį.
Vienu žodžiu dar negirdėtu.
Tokiu, kad širdyje neliktų vietos
negatyviems jausmams.
Kad net Dangus išsivaikytų debesis,
žvaigždes sukeistų vietomis
ir mėnulio tamsią pusę
priverstų, žibintams degant, sušokti
nudistų paplūdimyje meilės
išbrokuotą tango.
2021

9 liepos, 2021
O man, žinai,
tas pats.
Gal aš tiktai šešėlis
tavo laiko tarpsnyje.
Bet juk be jo nebūna
nė žmogaus.
Permatoma skraiste
prisidengiu nuo saulės.
Ir pasilieku vaikščioti
po tavo laiko tarpsnį
su šituo:
O man tas pats.
2021

6 liepos, 2021
Dieve,
kaip seniai tas buvo.
Kaip seniai pirmu riksmu
pakedenai tu šį pasaulį.
Manei, kad visos volungės
giesme sukris po tavo kojomis,
o tu tik bėgsi kloniais,
smilgas lankstydama kvatosi,
manydama gyventi amžinai.
Duris į praeitį koja užtrenkusi,
į ateitį žvelgi pro tankią miglą.
Balsingos tavo volungės
nuskrido garbint melsvą Dangų.
O tu likai balastu žemėje
voliotis joms po kojomis.
2021