Archive for the ‘Eilės’ Category

Laukimas

2 gruodžio, 2021
Rytas.
Ir su kuo, su kuo
jį valgyti, kad būt
gardžiau?
Gal pamirkyt į baltą
šaltą sniegą?
Gal bent tuomet
atokvėpis ateitų
jausmams, aistroms,
nerimusioms per
ilgą naktį.
Save prispausti lediniu
padu prie grindinio,
kuriuo tiek metų
vienumoje vaikštai.
Į ryto vėsą
lūpas susivilgai ir
lauki, gal sumėlynuos
Dangus laukų
rugiagėlės palaima.
Tikėjimu remiesi, nes
tu tiktai žmogus
be paukščio sparno.
2021

paukštis

1 gruodžio, 2021
paukštis
pakilo ir nuskrido
link debesų
numetęs
plunksną žemei
dvi rankos
pakėlė ją ir užrašė
du meilės žodžius
plunksną pamirkę
į žemės rašalą
paukštis
apsuko virš debesų
du ratus
didesnį ir mažesnį
sugrįžo į žemę
pasiimti du meilės
žodžius
parašytus žemės
rašalu
2021

išvirkščioji

24 lapkričio, 2021

į išvirkščiąją pusę

ir … pamatysi

mano grubią odą

iš čia mintis savas

aš tau paduodu

kai paprašai

kasdienės duonos

pusryčiams ant stalo

bus baltas gruodas

šiurpins rytą

iš mano išvirkščiosios

pusė kris mana

ne dangiška žemėta

grubiausio įdirbio

ir siurbčiodamas kavą

akimirka susimąstysi

ar aš tau šitokia

dar vis gera

2021

riksmas

24 lapkričio, 2021
labo ryto plotmėje
trys lašai pramušė
tvyrantį rūką
sušuko ir vėl sušuko
raiba gegutė
pamiškėje
paklusnus vaikutis
sukluso lopšyje
išgirdęs šaižų riksmą
kodėl šaukiam labo
ryto plotmėje
suplėšom užuovėją
trys lašai sukinėjasi ore
riksmas guli
ant žemės akmeniu
2021

Be gruodo

22 lapkričio, 2021
Rudens ritmu.
Tiktai be lapkritinio gruodo.
Be baltos apgaulės iš dangaus.
Tebus pavasario baltom alyvomis
Takai nukloti.
 
 
Rudens ritmu.
Jausmai spindės permatoma rasa
Ant iš šiaudų dailiai supinto sodo,
Tebus pavasariu žaliuojančiai gyvi.
 
 
Rudens ritmu
Su šypsena ant sučiauptų lūpų
Be per ankstyvo lapkritinio gruodo
Per gruoblėtą Žemės plutą viliokio
horizonto link.

Pavaikščiot ratilais

22 lapkričio, 2021
Norėčiau upės ratilais pavaikščiot
Lietingą naktį, skaisčią dieną.
Kančia raškyt nuo grindinio mintis.
Upei noktiurną groja mėnuo,
Prie josios ratilų priderinęs šviesas.
Norėč pavaikščioti dangaus mėliu
Likimo paukščiams miegant
Ant balto vėjavaikio debesies.
Kančia per nakt sūpuoti menką viltį,
O rytą paleisti ją skubėt gatve.
Norėč, norėčiau visas mintis savyje
Paskandinti giliausioj upėje.
Tylus noktiurnas skamba ratilais.
2021

15 lapkričio, 2021
Nusilenkusi
keturioms Dangaus kryptims,
apkabinsiu Žemę pečių
lygmenyje. Kiekvieną jos
kąsnelį šaltinių gira užgersiu.
 
 
Šiąnakt
per naktį mėnuo blaškėsi
nerimastingoj jaunaty ant
mano skruostų. Į lūpas …
aistringas bučinys.
 
 
Su jaunatimi
nuodėmėj saldžioj suklupusi,
tik Žemei vienai atsiversiu.
Burnoje kąsnelis žemės ir
gira šaltinių.
 
 
Ir vėl sukils
moteriškiausias noras,
visoms Dangaus kryptims
lig Žemės nusilenkt.
2021

Kai sužais upės

13 lapkričio, 2021
Kai sužais nemari upė
mano likimu,
trumpam nusileis
saulė už tankaus beržyno.
Ir vėlei šaus aukštyn,
gyvais spinduliais.
Ne pirma juk ir ne aš
būsiu paskutinė.
Ašara įstrigs akyje,
neriedės artimo skruostu.
Kai sužais tekanti upė
ratilais žalsvais,
juos išsklaidys antys.
Balti paukščiai suplaks
sparnais, skrist pasirengę.
Iš mano lemties
smėlingoje pakrantėje
išaugs žolė balzgana.
Kai sužais parimusi upė
žalsvais ratilais,
būsim sesės per amžius.
2021

Saulelei

12 lapkričio, 2021
Nenutekėk, saulele,
nenutekėk į svečią šalį.
Dangus tik laikinai
apniuko pilku debesimi.
Prie melsvinta drobe
uždengto mano stalo,
saulele, vietos tau
mano amžiui bus gana.
Nenutekėk, saulele,
nenutekėk svetur. Ten
svetimi narcizai
negarbins tavos šviesos
nei tavo šilumos.
Savo spinduliais drobėj
melsvoje ant mano
stalo išsiuvinėki
radastomis rausvom
manų aušrų godas.
2021

Tikiu

12 lapkričio, 2021
Per daug manęs?
Trinkelių pilnas grindinys.
Tegul neriogso veltui.
Kas bus, kas bus?
Gal bus šviesa, o gal
tamsa. Gal verks Dangus,
gal Žemė staugs.
Žmogus pavirs žmoga.
Pasaulis bus virš Saulės.
Dar daug ko bus, ko
net nenumanau.
Bet bus jau be manęs.
2021