Kur nueisiu šiandien,

Kur nuneš vėjas mano mintį?

Menką pasaulio mažumą

Teko aplankyt, pažinti.

Mažumo jausmas nuo Dangaus

Ar nuo Žemės?

Sušildo ar sušaldo

Vėjavaikišku rudens šalvenimu?

Sueitis su vėju nuo jūrų marių.

Gintaro akis mane nužiūrėjo.

Smėlio krantas kopomis.

Marių vilnis mano sesė.

Vilioja, oi vilioja į gelmę

Ilgesingu vaitojimu.

2021

Diena

už aplyto lango.

Dangus ne visad mėlynas.

Žvitruolė kregždė

pranašauja giedrą,

žemės druską

ant sparnų pakeldama.

Diena, tokia kaip visos.

Tik lietaus aistroje bučiuota.

Lašais vėsiais

langai apdovanoti.

Širdies arterija pulsuoja.

Žemės druskos skonį

jaučiu ant lūpų.

Kodėl kas kartą lemta

po nuopolių našta

suklupti?

Šypsausi lietui.

Kregždė atneš vėl giedrą.

2021

Paukščiai,

juodi ir grakštūs.

Rudens kalbėjimas

minties likučiais.

Lelijos išbalusios prigludo

prie žalio berželio.

Rudens užkalbėjimų

kupinas rytas.

Juodus paukščius išvaikė

degančios žaros.

Jųjų šešėliai pasiekė

mylintį Dangų.

Rudens lelijos, išbalusio

veido, prie žaliojo beržo

grakščiųjų paukščių

ilgesį saugo.

2021

Margas kalbėjimas

 

Genelis kalė į pušį, kalė.

Pleištą į mano likimą.

 

Vientisas mano laukimas.

Ilgesio austas nuaustas.

 

Pušų viršūnėse vėjas

Nusilpusį paukštį vaiko.

 

Kur tas purienų žydėjimas

Vaikystės palaukėje?

Šokis

Vėl noriu

pristatyt save

gyvam judėjime žmonių.

Prajuokinti kvaila fraze

apie raibųjų ančių

pavasarinį meilės šokį.

Sušukti bis,

kai lietūs plauks gatve

nuplauti nežabotą

norą užtrenkt duris

nakties aistroms.

Laikas spiegia.

Girdžiu, net jau apkurtusiom

ausim. Todėl ir

reklamuoju savo norą.

Gyvam judėjime žmonių

mieliausias man

raibų Vilnelės ančių šokis.

2021

Duonos riekė,

Šlakelis pieno

Pavasarius visus

Seniai nupūtęs vėjas,

Suvaikėjo.

Klevai su sakalais

Rudens margumą myli.

Gardi duonos riekė

Buvo iš Tavo rankų,

Tėve mylimas.

Dabar tik plukė,

Žydinti baltai

Ant Tavo kapo sniego.

2021

Karklai.

Iš ano pavasario,

Kai liauną stiebą

Lenkė vėjai.

Ir snūduriavo lygu antys

Jaunų jausmų šešėliai.

Sakyčiau, alkana

Pavasarių nubėgusių.

Sakyčiau, rauda siela

Dienų nuklydusios jaunystės.

Liauni karklai

Pavasariu kasmet pražysta.

Jausmai ligi Dangaus.

Antelės mano,

Dėkinga už pirmosios

Meilės atgarsio šešėlį.

2021

Šlamėkit, klevai, šlamėkit.

Žydėkit, klevai, žydėkit.

Pabūsiu jums motina naktį,

pabūsiu sese rytui auštant.

Viršūnėmis man palinkėkit

užkopt į … žemišką aukštį.

Nukrisiu dulke po kojomis.

Skruzde maža pavirsiu.

Nukrisiu dulke po kojomis.

Skruzde maža pavirsiu.

Klevai, trąša amžina prabusiu,

jūsų šaknis siela išmylėsiu,

žydėjimą jūsų pažinusi.

Vienoj dienoj

Tavęs nėra. Tik

kranksi varnos,

juodo palinkėdamos.

Lig vakaro melodija

kažkiek liūdna, bet

rojaus paukščio plunksna

švelniai glamonėta.

Apylygėj kovoj diena ir

vakaras, su priemaiša

nakties ramybės.

Rankas sušildau delčiose.

Sesuo aušra, sesuo aušra –

rausva aistra

ant mylimojo lūpų.

2021

Rūpintojėliai

Užsiklosiu balto sniego šilku.

Bus velnioniškai šilta.

Širdies dūžiai nurims

lyg saldžiausių sapnų naktį.

Balto sniego šilke suspindės

mažutė viltis ir …, lyg

žvaigždė danguje, paryčiui

pamažėl ims gesti.

Nebelauksiu aušros. Joje

šaltis alsuoja pragaru.

Balto sniego šilke šiluma. Ir

saldūs sapnai – Rūpintojėliai

sielos ištuštėjusioje menėje.

2021