Laukimas

Rytas.

Ir su kuo, su kuo

jį valgyti, kad būt

gardžiau?

Gal pamirkyt į baltą

šaltą sniegą?

Gal bent tuomet

atokvėpis ateitų

jausmams, aistroms,

nerimusioms per

ilgą naktį.

Save prispausti lediniu

padu prie grindinio,

kuriuo tiek metų

vienumoje vaikštai.

Į ryto vėsą

lūpas susivilgai ir

lauki, gal sumėlynuos

Dangus laukų

rugiagėlės palaima.

Tikėjimu remiesi, nes

tu tiktai žmogus

be paukščio sparno.

2021

paukštis

paukštis

pakilo ir nuskrido

link debesų

numetęs

plunksną žemei

dvi rankos

pakėlė ją ir užrašė

du meilės žodžius

plunksną pamirkę

į žemės rašalą

paukštis

apsuko virš debesų

du ratus

didesnį ir mažesnį

sugrįžo į žemę

pasiimti du meilės

žodžius

parašytus žemės

rašalu

2021

išvirkščioji

į išvirkščiąją pusę

ir … pamatysi

mano grubią odą

iš čia mintis savas

aš tau paduodu

kai paprašai

kasdienės duonos

pusryčiams ant stalo

bus baltas gruodas

šiurpins rytą

iš mano išvirkščiosios

pusė kris mana

ne dangiška žemėta

grubiausio įdirbio

ir siurbčiodamas kavą

akimirka susimąstysi

ar aš tau šitokia

dar vis gera

2021

riksmas

labo ryto plotmėje

trys lašai pramušė

tvyrantį rūką

sušuko ir vėl sušuko

raiba gegutė

pamiškėje

paklusnus vaikutis

sukluso lopšyje

išgirdęs šaižų riksmą

kodėl šaukiam labo

ryto plotmėje

suplėšom užuovėją

trys lašai sukinėjasi ore

riksmas guli

ant žemės akmeniu

2021

Be gruodo

Rudens ritmu.

Tiktai be lapkritinio gruodo.

Be baltos apgaulės iš dangaus.

Tebus pavasario baltom alyvomis

Takai nukloti.

 

 

Rudens ritmu.

Jausmai spindės permatoma rasa

Ant iš šiaudų dailiai supinto sodo,

Tebus pavasariu žaliuojančiai gyvi.

 

 

Rudens ritmu

Su šypsena ant sučiauptų lūpų

Be per ankstyvo lapkritinio gruodo

Per gruoblėtą Žemės plutą viliokio

horizonto link.

Pavaikščiot ratilais

Norėčiau upės ratilais pavaikščiot

Lietingą naktį, skaisčią dieną.

Kančia raškyt nuo grindinio mintis.

Upei noktiurną groja mėnuo,

Prie josios ratilų priderinęs šviesas.

Norėč pavaikščioti dangaus mėliu

Likimo paukščiams miegant

Ant balto vėjavaikio debesies.

Kančia per nakt sūpuoti menką viltį,

O rytą paleisti ją skubėt gatve.

Norėč, norėčiau visas mintis savyje

Paskandinti giliausioj upėje.

Tylus noktiurnas skamba ratilais.

2021

Nusilenkusi

keturioms Dangaus kryptims,

apkabinsiu Žemę pečių

lygmenyje. Kiekvieną jos

kąsnelį šaltinių gira užgersiu.

 

 

Šiąnakt

per naktį mėnuo blaškėsi

nerimastingoj jaunaty ant

mano skruostų. Į lūpas …

aistringas bučinys.

 

 

Su jaunatimi

nuodėmėj saldžioj suklupusi,

tik Žemei vienai atsiversiu.

Burnoje kąsnelis žemės ir

gira šaltinių.

 

 

Ir vėl sukils

moteriškiausias noras,

visoms Dangaus kryptims

lig Žemės nusilenkt.

2021

Kai sužais upės

Kai sužais nemari upė

mano likimu,

trumpam nusileis

saulė už tankaus beržyno.

Ir vėlei šaus aukštyn,

gyvais spinduliais.

Ne pirma juk ir ne aš

būsiu paskutinė.

Ašara įstrigs akyje,

neriedės artimo skruostu.

Kai sužais tekanti upė

ratilais žalsvais,

juos išsklaidys antys.

Balti paukščiai suplaks

sparnais, skrist pasirengę.

Iš mano lemties

smėlingoje pakrantėje

išaugs žolė balzgana.

Kai sužais parimusi upė

žalsvais ratilais,

būsim sesės per amžius.

2021

Saulelei

Nenutekėk, saulele,

nenutekėk į svečią šalį.

Dangus tik laikinai

apniuko pilku debesimi.

Prie melsvinta drobe

uždengto mano stalo,

saulele, vietos tau

mano amžiui bus gana.

Nenutekėk, saulele,

nenutekėk svetur. Ten

svetimi narcizai

negarbins tavos šviesos

nei tavo šilumos.

Savo spinduliais drobėj

melsvoje ant mano

stalo išsiuvinėki

radastomis rausvom

manų aušrų godas.

2021

Tikiu

Per daug manęs?

Trinkelių pilnas grindinys.

Tegul neriogso veltui.

Kas bus, kas bus?

Gal bus šviesa, o gal

tamsa. Gal verks Dangus,

gal Žemė staugs.

Žmogus pavirs žmoga.

Pasaulis bus virš Saulės.

Dar daug ko bus, ko

net nenumanau.

Bet bus jau be manęs.

2021