Archive for the ‘Eilės’ Category

Akibrokštų soti

14 rugsėjo, 2021
Vaikštau
gatvės žibintų šviesa.
Stumdau tamsą.
Juodų akibrokštų
man gana.
Šviesa koruliuoju
savo prigimtinį jausmą.
Nuostabu, kai tyliai
meldžiasi Dangus
dukrai Žemei.
Mėnuo blaškosi jaudulyje,
gal jo šviesos
jau tik jam vienam reikia.
Susitelkiu
būt gatvės žibintų šviesa,
stumdyt tamsą,
kol diena išstums mane,
savo laiką baigiantį
atgyvent vaiką.
2021

11 rugsėjo, 2021
Buvimas savimi –
Kančia.
Prilyginčiau kasdienei
Mirčiai.
Pakelt save lig pirmo
Debesies
Ir sviest į akmenuotą
Žemę,
Teigiant sau: Didybė.
Išgaruoja su
Kilt ar kristi ketinančiu
Rūku.
Sūri rasa būt savimi
Kelius nukloja.
2021

Ištatuiruota naktis

9 rugsėjo, 2021
Noriu į žvaigždėmis
Ištatuiruotą naktį.
Mėnulį lyg pagalvę
Prispausiu ilgesio sapnais.
Žemės šypsnį
Į lūpas įsisprausiu. Degs
Savoj agonijoje
Neužgesinama ugnimi.
Kažką mana naktis
Pakels ironija iš patalo,
Suleis į ją išaštrintus dantis.
Mane ir žvaigždėmis
Ištatuiruotą naktį
Žemė saugos
Savo moteriška prigimtimi.
2021

9 rugsėjo, 2021
Tiek smagaus vandens
Iš anksto ryto
Nuo Žemės pakilo į
Liūdintį dangų.
Ūko pavidalu kilo, kilo
Kol prajuokino
Juodą debesį.
Grįžo smagus vanduo
Į Žemę dievišku lašu.
Garbė dosniai Žemei!
2021

Nejautra

8 rugsėjo, 2021

Jau tas gardumas stalo krašto.

Dantis suleidi iki pjuvenų.

Jauti, siela ištirpo nuo palaimos.

Nepulsuoja kraujas venoje.

Ir nieko nejauti, tik stalo kraštą

Kramsnoji dantimis.

Nepriimi nei aimanų, nei skausmo.

Nejautra, nes nepulsuoja

Kraujas ir siela bukoj palaimoje.

Save paslaptyje Išsaugoti

ir tą gardumą stalo krašto išlaikyt.

Rudens tavyje sumažėjo, todėl tu

Dantimis į stalo kraštą.

Burnoje pjuvenų seilėta sumaištis.

2021

8 rugsėjo, 2021
Virš manęs
Sluoksnis Dangaus,
Kurį beveliju sumažinti
Iki dangaus.
Prisitraukt, įsipilti
Vietoje arbatos ir
Išgert ligi paskutinio
Priplėkusio lašo.
Todėl sakau:
Nesiūlykit man Dangaus.
Nors Žemė po kojomis
Jau per visas siūles
Braškėte braška.
2021

Fantasmagorija

5 rugsėjo, 2021

Nuotykio nebuvo.

Tik praėjai gatve,

Nusišypsojai murzinai vitrinai.

Aplenkei praeivį, per lėtai

Šaligatviu žingsniuojantį

Ir atsistojai laukti autobuso

Vienplaukėje stotelėje.

Mintiji, o kur važiuosi?

Jauti, kaip kojų pirštus gelia.

Pasąmonė pati karščiuodama

Dėlioja kelionės tikslą.

Nukaktumei į sodrią dykumą

Su tūkstančiais šaltinių.

Arba į tolimiausią Žemės kraštą,

Kur žmonės draugiški lygu delfinai.

Autobusas nuveža tik iki,

lig paskutinio nervo įsiėdusio,

miesto centro.

2021

Apsiavusi

5 rugsėjo, 2021
Apsiausiu šio rudens batus,
aplipusius degančiais
klevo lapais.
Eisiu gatve išdidi, kad šneka jie
su manimi, oi šneka.
Apie gimimą, gyvenimą, meilę
ir neišvengiamą mirtį.
Apie džiaugsmą trumpai žydėt ir
nužydėjimo skausmą.
Rudens batai nespaudžia širdies.
Šiugžda klevo lapai
save savo ugnimi deginantys.
2021

Įvaizdis

4 rugsėjo, 2021
Nekeistum savęs
net jei Žemė apsiverstų,
net jei ąžuolai sulieknėtų
lig pakelės smilgų.
Nekasdieniškas tavo įgeidis
misti pilno grūdo duona.
Gerti pieną sotaus aviečių
laukinio raudonio.
Kasdieninis tavo šnekėjimas
virsta agonija.
Nutilk ir kramtyk pilno grūdo
duonos riekę,
užgerdama keisto skonio,
dar keistesnės spalvos pienu.
Sotus aviečių laukinis raudonis,
tikėtina, pakeis tavo įvaizdį
apsivertusios Žemės akivaizdoje.
2021

Priklausomybė

1 rugsėjo, 2021
Tiek gražaus voratinklio ant medžių
Ir į plaukus.
Pasidabino pušys sakais grynuoliais
Strazdų meilei.
Užgiedojo jie savo giesmę miesto
Sugniuždytai dukrai.
Tiek voratinklio iš dulkių rudeninių
Medžiuose kankinasi.
Eis miesto dukra į rudenėjantį mišką
Strazdų paklausyti.
Užsidegė priklausomybe jų giesmėms
Ir voratinklių pinklėms.
2021