„Be mirties nebūtų gyvybės.Tai vienas iš pagrindinių veiksnių, leidžiančių pasauliui gyventi. Siela niekada nemiršta. Manai, kad Pragare sielos dega amžinai? Deja. Siela dega  tol, kol paskutiniai jos gyvenimo prisiminimai sudega amžiams, tada ji tampa laisva ir vėl nusiunčiama į Žemę. Tai vadinama įsikūnijimu.“ V.Ašmankevičiūtė. Tamsos piemuo

Iš J. A. Essbaum. Hausfrau

Nesuklyskite — viskas turi savo versijų. Kaip yra tiesos, meilės versijų, taip yra ir miego versijų. Giliausias miegas yra skirtas tik vaikams ir visiškiems kvailiams Visi kiti kas naktį turi sumokėti savo nerimo duoklę.

J.A.Essbaum

“Gėda yra sąmonės prievartavimas. Gėda meluoja. Išgėdinkite moterį ir ji patikės esanti iš pagrindų neteisi, iš prigimties kalta. Vienintelis dalykas, kuo ji tikės, bus jos nesėkmės. Niekada neįrodysite, kad taip nėra.“

J.Alexander Essbaum. Hausfrau.

Iš ką tik perskaitytos S. Lundberg knygos ˵Raudona užrašų knygelė“.

˵Tėtis. Jo dvasia yra čia… . Po laikraščių krūva ant jo padarytos kėdės su mamos nuausta sėdyne. Jis tenorėjo iškeliauti į tolimas šalis. Viskas jo sukurta – tai daiktai, esantys tarp keturių namų sienų. Amatininko rankų darbo kūriniai…“

˵Noriu palinkėti, kad tau visko būtų pakankamai,… . Pakankamai saulės, kad nušviestų tavo dienas, ir lietaus, kad įvertintum saulę, pakankamai džiaugsmo, kad sustiprintų tavo dvasią ir skausmo, kad suprastum mažus gyvenimo džiaugsmus, ir pakankamai naujų susitikimų, kad prireikus turėtum jėgų išsiskirti.“

˵ Kai pasensti, neseni prisiminimai blėsta, o vaikystės – tampa tokie ryškūs, tarsi visa tai būtų įvykę ką tik.“

˵Visi nešiojasi meilę, kuri nepraeina. … Visi tokią turi. Ką nors, kas įsikūrė širdyje ir ten užstrigo.“

˵Kai laikas telieka vienintelis dalykas, kurį turi, mintys tampa gilios.“

˵Tik vienas procentas leidykloms pasiūlytų rankraščių tampa knygomis. Vienas menkas procentas. Tikimybė per maža…“

2018

“Per gyvenimą pro šalį prabėga tiek daug vardų. … Gausybė vardų, pasirodančių ir išnykstančių. Draskančių širdį ir keliančių ašaras. Tampančių mylimaisiais arba priešais. Aš kartais pavartau savo užrašų knygelę. Ji virto tarsi mano gyvenimo žemėlapiu. Truputį tau apie ją papasakosiu… Bus kaip testamentas. Paliksiu tau savo prisiminimus. Tai gražiausia, ką turiu.“

Sofia Lundberg. Raudona užrašų knygelė

Citata

Vyksta amžina kova tarp žmogaus ir daiktų. Paliaubų čia nėra. Net ir nugalėti, daiktai ne tiek tarnauja, kiek valdo žmogų. Jie tarytum ištepti be galo lipniais klijais, ir mes negalim atplėšti nuo jų savo rankų. Kartais – ir širdies.
Daiktai – žmogaus proto, jo veiklos, jo darbo kristalai. Todėl jie gana nesunkiai pavergia žmogų, kadangi juose jau “yra“ žmogus.
Justinas Marcinkevičius. Dienoraščiai ir datos. psl.20

***

Iš Nikola Bualo. Poezijos menas

Save jūs rūsčiai teist išmokite pirmiausia,
Juk pataikauja sau vieni tik asilai, –
Tikri bičiuliai jus pakritikuos mielai,
Paslaugiai, nuoširdžiai, be pykčio, be pavydo
Nurodys jis tuojau kiekvieną jūsų ydą;
Išgirst jų pastabas nė kiek jums nebaugu,
Bet skirkite palaižas nuo gerų draugų:
Anas jus liaupsina, o sieloj mulkiu laiko…
…. …. ….
Ne, draugas ditirambais niekad nesisvaido,
Akylai pastebi net ir menkiausią klaidą,
Pabrauko pieštuku nevykusias vietas,
Pasako, kad čionai šlubuoja tas ir tas.

Iš Alg. Baltakio Urano irimas

 

Bet vaikystė – tai metas, kai viskas keista ir pasakiška.
Tik paskui mes išmokstame niekuo nesistebėt.
Tik paskui – kas sekundę gimstama ir mirštama
masiškai.
Ir atrodo, kad girioje atskiro medžio nebėr.

Vis rečiau mes besprogstantį pumpurą matome..
Nebelieka spalvingų detalių. Tik pilkiausia buitis.
Ir suyra kažkaip nejučia – kaip urano atomai –
mūsų vaikiškas džiaugsmas, kad nėr mirties.
1966 m. spalis

Citata

“Varčiau neseniai vieną liaudies dainų rinktinės rankraštį. Žiūriu – kaip liaudies daina užrašytas mano tekstas “oi, užkilokit vartelius“. Po kiek laiko, klausydamas kažkokio koncerto per televiziją, apie tą patį tekstą girdžiu: lietuvių liaudies daina, harmonizuota Balio Dvariono. O kiek sykių, įvairių susitikimų metu, sėdėdamas užstalėje, klausiausi šitos dainos! Ir pats dainavau. Niekas net neabejodavo, kad tai liaudies daina. Lygiai kaip ir kitas mano tekstas – “Sūrus, sūrus marių vandenėlis“.
Klausausi tų dainų, džiaugiuosi ir tyliai didžiuojuosi tokiu “išėjimu į liaudį.“ Citatos pabaiga. Just. Marcinkevičius. dienoraščiai ir datos.

***

Gavau dovaną, Eugenijaus poezijos knygą Iš širdies į širdį…. Širdingas ačiū. Tikrai širdingas ačiū.

Tyliai tyliai… Ir aš banga išplauksiu,
Tik nežinia, namo kada kas palydės…
Su vėjo ošimu, miela daina žuvėdrų
Ieškosiu savo laukiančios žvaigždės…
E. Petrošius. Tyliai