Archive for the ‘Kitų mintys’ Category

Autorius Vilija Dobrovolskienė

27 sausio, 2019

Kai gyvenimas lynus išties virš bedugnės,
Kai sakys – eik pirmyn, nestovėk,
Apačioj degs skaudžios pragaro ugnys –
Visą kelią atšvaitai jų neblės.
Kai gyvenimas lynus išties virš bedugnės,
Nieks neklaus,
Ar skaudės,
Kas lydės,
Kas mylės,
O ugnikalniais išsiveržusios aistros
Tyliai malš ir po truputį blės…
Kai gyvenimas lynus išties virš bedugnės,
Kai skaudi nežinia kryžium kris ant pečių,
Atsivers jau seniai užsidariusios durys.
Lynais eisim .. Susitiksim tarp dviejų krantų.

Adelė Daukantaitė. Sielos plikledis

15 gruodžio, 2018

Koks ažūrinis šerkšno
žvilgsnis!
Sielos plikledis vaikšto
gatvėmis,
jis įleidžia akimirkos mirksnį,
pasiėmęs riekę vienatvės…

(more…)

Vilija Dobrovolskienė

19 lapkričio, 2018

Į mažas šukeles
Dūžta žodžiai,
Lyg netyčia nukritę
Ant grindinio.
Gal surinkti,
Kad aštrūs ir skaudūs
Jie nežeistų nei sielos,
Nei kojų,
Nei ilgesio?
Juk susmigę į trapų gerumą
Amžinai gildys nerimą juodą.
Ir nešiosi širdy
Tarsi nuodą
To sudužusio žodžio
Nuotrupą –
Tokią aštrią ir skaudžią
Šukelę,
Kuri visą gyvenimą
Gelia.

Autorius V. Dobrovolskienė

Tikiu tavim. Nijolė Švelnienė

14 lapkričio, 2018

Tikiu Tavim, pažįstu Tavo žodį,
Išpažįstu…
Be lozungų, be ditirambų, be patoso.
Tik tyliai tyliai ,kas kartą, į Tave sugrįžus
Mintim skaičiuoju nuodėmes
Ir atleidimo, tylesnio už tylėjimą,
Vis laukiu….
Aš nežaidžiu Tavim tarsi šachmatais
Ir šliaužioti žodžiu, veiksmu nesiruošiu.
Tai tu sukūrei mane tokią.
Tai mūsų sutartis, aš jos nelaužau.
Neleiski man keliaklupsčiauti.
Tu – mano Dievas, Aš – Tavo vaikas.
Tu – mano Balsas, Žodis,
Kurio negalima užčiaupti.
Tikiu Tavim, pažįstu Tavo žodį,
Išpažįstu…

Autorius Nijolė Švelnienė

Autorius Neringa Morta U.

13 rugsėjo, 2018

…lyg girtas romėnas
įsvyruoja į laikrodį laikas
aš vakar baigiau gimnaziją
o mano mokytoja buvo pirmokė

tačiau vis dėlto keista
kad man vis dar aštuoniolika metų
nors seniai praaugau
visą amžių istorijos

vakar pakartojau
seniai išmoktą pamoką
jūs patys žinote kokią

laikrodis
lyg girtas romėnas
svyrina
mano gyvenimą
ir
ta šleikščiai skaudi
A
iškrinta iš puslapių
sugrįžta iš ekečių
į kurias lygiai taip
moku įkristi
kaip į savo gyvenimo
vienetą.

© Neringa Morta U.

Virginijus Sungaila. Dviese

27 rugpjūčio, 2018

kylą į lubas smilkstantys smilkalai
apkurtusiame apakusiame kambaryje
kur per grindis ropoja ligos
moters kraują perpila angelui
kad jis pradėtų skraidyti
ir paliktų šį besibaigiantį gyvenimą
paskutiniai vyro žodžiai
įdedami į pavasario pumpurą
tikintis kad ši šaka kažkada pražydės
angelas neskubėdamas jau skraido po kambarį
smilkalai gulasi šalia mirusių vyro ir moters
niekas negali paaiškinti
kodėl dviem žmonėm yra tik vienas angelas sargas
už kambario lango niekas nepasikeitė
ta pati despotų ruja valdo miestą
ta pati besibaigianti vasara
ir ta pati saulės katarakta
žvelgianti į visus iš aukštybių
vyras ir moteris žinojo kad jie mirs kartu
kai tik pirmą kartą suartėjo
vėjas pravėrė langinę
ir angelas lydimas smilkalų kvapo
paliko šį kambarį
kuriame laimingi gulėjo vyras ir moteris
nes jų paliktas mažas pumpuras kažkada tikrai išsiskleis

Autorius Vilija Dobrovolskienė

11 rugpjūčio, 2018

Ir sieloj vėlei vienumos kamanė virpa,
Ir plakas vyzdžiuose lengvi aistros drugiai,
Kai soduose jurginų galvos krinta,
O pievose būriuojasi jauni gandrai.
Tuštėja… rimsta… tyliai mainos –
Jau vakarėja ir troškimuos,
Ir jausmuos.
O kažkada girdėtos senos dainos
Ir vėl naujai suskamba
Rudenėjančiuos laukuos.
Maža boružė lipa žemės skruostu.
Viltingai dar smuikuoja tūkstančiai žiogų.
Tik vakaruos dangus jau rudeniškai juosta…
Tiktai žvaigždžių žydėjimas
Palydi rudenio taku.

2018

Iš puslapio Kaip Lietus – poezija fotografija

12 liepos, 2018

Aš niekam niekad nesakau „Sudiev…“,
Nes Dievo nesu lietęs arba matęs.
Jei Tu esi – grąžinki ir sudėk
Visus praradimus į vieną ratą.

Lai sukasi tas ratas kuo lėčiau –
Nespėja paskui laiką ir jo griūtį –
Aš noriu tik pajausti, ką jaučiau,
Ir laimėje truputį dar pabūti.

Gal diena tęstųs, kai gimiau savy
(Jau įsčios motinos seniai per ankštos…)
Ir plaukė debesys dangum laisvi,
Neraudus tąsyk saulė veidą dangstė.

Ne, ne todėl, kad liejos daug šviesos –
Gyvenimui reik karščio ir pavėsio,
Kad leistų pilna krūtine alsuot,
Kad leistų kibirkštį ir ledą liesti.

Arba išauštų gal kita diena
(Visiems kažkas nutinka vieną kartą),
Kai moters meilė palietė pirma,
Kuri lig šiol neleidžia užvert vartų.

Nėra jos pažinimui pabaigos,
Kaip ir pradžios, juk ji – tai mano kraujas.
O ten tiek daug veržlumo ir jėgos,
Jog kraujas vis tekėti nesiliauja –

Vis plūsta gyslomis greičiau, greičiau
Link sodo užmaršties, kur žydi ievos…
………………………………………………………….

Tavęs aš, Viešpatie, dar niekad nemačiau,
Todėl ir niekada neištariau „Su Dievu…“

„Tavęs dar niekad nemačiau“ 2018 m. liepos 12 d.

Pranas Karlonas. Eilėrašti, žiūrėk man į akis

9 liepos, 2018

Kada ateidavo iš TEN kažkas
kuomet norėjosi parodyti Tave,
sakiau:
– Tai jis, Eilėraštis.
Aš – jį, o jis – mane
ant rankų laikome ir
neatrodo, kad sunku.

Ir iš tiesų –
nedingsta iki šiol
peizažai sieloje nugulę –
ridenam akmenis nuo kelio,
kojomis paspirdami,
į medį keliame gegulę pakukuoti,
o vieversį – į rytmetį.
Girdėk, matyk –
Čiurlionis Druskininkais skambina,
pušų sakais nusagsto miesto dalią.
Ir suvoki, žinai, kad ir smala
kaip šviesuliai, kaip Paukščių takas
užsikuria ir kaip žvaigždynai teka.

Ir vis dėlto pritrūko laiko,
kad niekšą taip lengvai
kaip akmenį ridentume nuo kelio…

Neleisk, širdie, taip pagiedoti
kaip rytmetyje vyturys,
taip pakukuoti, kaip gegutė medy…
Kol automatai iki šiol kas dieną taiklesni,
kol iki šiol kas dieną vis toliau
skeveldras nusviedžia granatos.

Eilėrašti, žiūrėk man į akis –
Ar daug pasakome teisybės,
kai aš – tave, o tu – mane
ant rankų laikome ir
neatrodo, kad sunku?
Kad ir smala užsikuria
ir dalioje žmogaus
ne lyg žvaigždynai teka?

2018

Vainius Bakas. Žadinant žodį

4 liepos, 2018

Žadinant žodį

Reikia rinkti žodžius,

nuolankiai pasilenkus prie žemės.

Rinkti žodžius

kaip nuraudusias spalgenas rudenį,

kaip laukines avietes

dygiuose kasdienybės brūzgynuose.

Reikia rinkti labai atsargiai,

kad nė vieno nesutraiškytum tarp pirštų,

nes vos tik suspausi grubiau –

ištrykš ryškiai raudonas kraujo upelis delne,

rūbus suteps,

ir kažin ar kada beatplausi…

Reikia rinkti žodžius

kaip rasotas nukritusias kriaušes,

kol lietūs dar iš vidaus nesupūdė –

pakelt ir žemes nuvalyti rankove.

Reikia rinkt, kol dar neužsnigo,

kol dar neužpustė.

Paskubėt,

nes jau artinas šalnos.

Nes kas gi daugiau, jei ne tu,

pasilenks ir surinks juos

nuo išdžiūvusios žemės burnos.

Reikia pasverti žodį kiekvieną

kaip auksą,

kaip priešnuodžių miltelius

ant sidabrinės svarstyklių lėkštelės.

O kartais reikia sverti žodžius

kaip druską –

ant nugaros užsimetus svorį,

didesnį už savo.

kaip graužiančią druską

ant neužgyjančių duonos žaizdų

Vainius Bakas