Radau save šiek tiek naują pačiai sau. Išsigandau, kad tokia netiksiu. Buvau teisi. Kodėl nuojauta manęs niekuomet neapgauna, neišduoda? Gal, kad aš jos niekuomet nesu apgavusi. Nesu išdavusi, net jei labai kada magėjo. Šiandien supratau: atgal į save pats metas. Nėra ko savęs visiems patiekti ant padėklo. Tegul ieško, gal gebės surast. Jei ne, nelabai ieškojo, gal nelabai buvau reikalinga. Tik užkliūdavo už manęs ir buvo nemandagu nepastebėt. Dėl visko kalta jūra ir žuvėdros su savo klyksmu. Kalti mūrai aplink, spoksantys į mane plastikiniais langais. Kaltos gatvė, pilnos pirmyn atgal besiblaškančių, vienas kitą stumdančių ar nepastebinčių žmonių. Kalta aš, kad niekaip nerandu sau vietos valtyje, kurioje kaip ir palikta vietos man. Bent maniau, kad buvo. Apsirikau. Ta vieta ne man. Aš jai netinku. Nei anokia, nei tokia, kuria lyg patapau. Tokia, kokią maniau save radusi naujai. Klysti žmogiška. Bet šita klaida skaudžiai raižo. Per skaudžiai. Todėl traukiuosi. Kas norės, atkapstys mane. Kas nenorės, to nepasigesiu ir aš. Neverta. Gyvenimo spalvos neišnyko. O harmonija? Jos niekuomet ir nebuvo. Bergždžias reikalas jos ieškoti. Jos net gamtoje nerast. O tarp žmonių juo labiau.
2020
Smaguriauju tyla iš tavęs. Rugpjūčio vėjuose girdžiu
išskirtinį žodį apie žolę, baigiančią žalią savo gyvavimą.
Ką atneš ruduo? Kuo pagirdys ir pamaitins ar paliks alkaną
ir troškulyje? Kaprizijuosi ateinančiu rudeniu. Nes nieko negaliu numatyt. Jau nebe. Žvilgsniu seku tankėjančius debesis. Kas juose? Lietus ar negeri pranašai, lemiantys pabaigą? Manyje tokie vešlūs skepticizmo daigai. Suauga žole, sumedėja. Savotiška apsauga nuo perdėto patiklumo, kad viskas dar bus ir bus gerai. Abu variantai man priimtini, abiejų siekiu. Bet per dažnai tai tik vizija. Miražas, kuris tolsta sulig kiekvienu žingsniu link jo. Tylėk toliau, nekalbėk.
Tyloje daug tiesos, atviros, neišgalvotos. Nepagražintos išpūstais žodžiais, kuriuose vertės nėra. Smaguriauju tyla iš tavęs. Tu pasimaitink manąją. Atsigerk rasos iš rugpjūčio delno. Negrįšime į ten, iš kur pradėjome. Senti gera. Lėtai, be išlygų.
Ryto kaina žalioji arbata. Arba kavos puodelis. Arba tiesiog gurkšnis šalto, metalu atsiduodančio vandens iš čiaupo. Gyvenimas bet kuriuo atveju prasmingas arba ne. Čia kaip į jį pažvelgsi: iš dešinės į kairę bus vienaip, iš kairės į dešinę kitaip.
Pavasaris nėra kvailas, pasiima viską, nepamiršdamas savo pridėtinės vertės, mūsų žavėjimosi juo. Žaliai baltas, baltai žalias, žieduotais pirštais ar ne, slenka vieniems pro šalį, kitiems į širdį. Savotiškas širdžių ėdikas, bet nepiktybinis, sugrįžtantis.
Svarbu nepasimest laikiname sužydėjime, neprarast savęs, net jei kalbame pro užrištas burnas ir kvėpuojame pro marlės ar audinio gabalą. Va net pirštines apmovė, vienkartines. Nors ką jos reiškia, nežinia. Nes labai jau neelegantiškos, neįkvepia niekam ir trukdo ganėtinai. Užrišo burnas, bet va rankų dar nesurišo. Taigi kažkoks gėris šast ir išlindo pro paliktą atvirą rakto skylutę. Tuo ir džiaukimės bent šį sekmadienio rytą. Gražus išaušo velniūkštis. Na tokiam negaila būt ir be gėdos atsiduot. Tik ar beims esančią aukščiausioje rizikos grupėje? Štai kur klausimas.
