*** *** ***

Atidedi save į šalį.

Prisitrauki žalios arbatos

sklidiną puodelį.

Puota skrandžiui maudžiant.

Vaikiška nedarna

žingsniuoji pasitikt aušros.

Svetimame balkone

skalbiniai nuo vakar džiūsta.

Save atidėjusi,

pastebi viską, kuo kiti minta,

švariomis ar ne kojomis

remiasi į nuo jų dūstančią žemę.

Savęs atidėjimas

žadina akylumą kitų gyvenimui.

Paskalų voratinklis

draikosi, vorų piktam apmaudui.

Atidedi save

ir mėgaujiesi vėsia žaliąja arbata.

Mintys apie kitus ―

kvapni citrina. Gardžiuojiesi, save

atidėjusi į šalį.

2022

ateis vakaras ir

ateis naktis

ir liksim su savo

sąžine ir savo

… darbais

danguje nušvis

išlikimo žvaigždė

iki ryto blaškysis

mėnuo

ieškodamas ką

apšviest išmintimi

rytą vartysim

horoskopus

bus gerai ar nebus

ieškosiu

kur mano lėkštė

sklidina

švaraus kalbėjimo

sakysit atgyvena

atleiskite

šūdavotis nemokė

2021

Gailiesi dabar pakėlusi

Lūžtančią šaką,

Idant ant jos palypėt,

Kur debesys vienas kitą

Dengia blyškumu.

Vėlu save apgailestavimu

Prismaugti.

Du krantai, o upė vidury.

Tu virš jos ant lūžtančios

Šakos širdimi į debesėlių

Dangų taikaisi.

Nulipi nuo lūžtančios šakos.

Akmuo pakelėje už debesį

Patikimesnis draugas.

Apgailestavimas –

Šventvagiška melagystė,

Veidmainių išrasta

Prieš mūsų erą.

Ir be tavojo žemėj jo

perdėtai apstu.

2021

Prisikėlimas

Prabangus prisikėlimas rytais

po vakaro vaikštynių,

nakties šonu apėjusių sapnų.

Drungnas saulės prisilietimas, ir

sąžinė atgyja maust

už nedorą sumąstytą, išleistą

vaikštinėt gatve.

Niekuomet nebūt pasauliui

vientisu, vienalyčiu.

Juodo kraujo putai atplaukt,

baltai pieno putai išplaukt,

nesugriaunant molo apsauginio.

2021

Paleidau save.

Negirdėdama savo balso,

ėjau gatve. Man lenkėsi nužydėjusios

melsvos alyvos.

Sieloje buvo darna. Nes paleidau save.

Nekalbėjau į Žemę.

Nekalbėjau į Dangų.

Įstrigusi rudens paukščio giesmė širdyje.

Malonės ateina, apeina.

Šviesa keičia tamsą.

Nužydėjusių melsvų alyvų melancholija.

Per maža aš visatai.

Nebyli Žemei.

Nebyli Dangui.

2021

Viskas iš Dangaus

ar Žemės?

Ta balta mana

su purvo priemaiša

po kojomis.

Tas balandis, pilkas

kaip ankstyvojo

pavasario diena, velka

sparną, negalėdamas ar

nenorėdamas savęs

nuo grindinio atplėšt.

Truputis šviesos

iš ryto saulės.

Su ryškiu raudoniu

ant sulinkusio peties.

Nuo Dangaus ar Žemės

spaudi saujoje

naują dieną, vieną dieną

dar gyvenimo vilties?

2021

Susižeidi pats į save.

Į savo niūrią prigimtį.

Rangais lyg sliekas,

Žemės paviršiuje

Nerasdamas sau vietos.

Viskas, kas buvo

Tau brangu ir miela,

Patampa nereikšminga

Visko atplaiša.

Druska ir tik druska

Į atmerktas akis subyra.

Atidarai duris:

Už jų žiojėja tuštuma.

Nesutepti sugirgžda vyriai,

Uždarant jas.

Sutema aplink akla.

2020

Žiauri nostalgija

Tiek žiaurios nostalgijos

melsvam žodžiui

senos knygos paraštėje.

Kai žymeklių dar nebuvo,

paseilini cheminį

pieštuką ir rašai. Pabrauki.

Žodį, minties persunktą.

Neištrinamą.

Sodrų savimi, amžiną

kaip šis pasaulis,

pasiruošęs susinaikinimui.

Žiauru, kad išnyks pasaulis.

Žiauru, nes ir melsvas žodis

paraštėje išnyks.

Negi nieko neliks?

O gal nostalgija pergyvens

susinaikinimą?

Imu nostalgiją už rankos,

veduosi chemine melsva linija.

Primena išsišokusias

siaurutes venas,

pulsuojančias gyvybės krauju.

2020

Nuojauta

Radau save šiek tiek naują pačiai sau. Išsigandau, kad tokia netiksiu. Buvau teisi. Kodėl nuojauta manęs niekuomet neapgauna, neišduoda? Gal, kad aš jos niekuomet nesu apgavusi. Nesu išdavusi, net jei labai kada magėjo. Šiandien supratau: atgal į save pats metas. Nėra ko savęs visiems patiekti ant padėklo. Tegul ieško, gal gebės surast. Jei ne, nelabai ieškojo, gal nelabai buvau reikalinga. Tik užkliūdavo už manęs ir buvo nemandagu nepastebėt. Dėl visko kalta jūra ir žuvėdros su savo klyksmu. Kalti mūrai aplink, spoksantys į mane plastikiniais langais. Kaltos gatvė, pilnos pirmyn atgal besiblaškančių, vienas kitą stumdančių ar nepastebinčių žmonių. Kalta aš, kad niekaip nerandu sau vietos valtyje, kurioje kaip ir palikta vietos man. Bent maniau, kad buvo. Apsirikau. Ta vieta ne man. Aš jai netinku. Nei anokia, nei tokia, kuria lyg patapau. Tokia, kokią maniau save radusi naujai. Klysti žmogiška. Bet šita klaida skaudžiai raižo. Per skaudžiai. Todėl traukiuosi. Kas norės, atkapstys mane. Kas nenorės, to nepasigesiu ir aš. Neverta. Gyvenimo spalvos neišnyko. O harmonija? Jos niekuomet ir nebuvo. Bergždžias reikalas jos ieškoti. Jos net gamtoje nerast. O tarp žmonių juo labiau.

2020

Senti gera

Smaguriauju tyla iš tavęs. Rugpjūčio vėjuose girdžiu
išskirtinį žodį apie žolę, baigiančią žalią savo gyvavimą.
Ką atneš ruduo? Kuo pagirdys ir pamaitins ar paliks alkaną
ir troškulyje? Kaprizijuosi ateinančiu rudeniu. Nes nieko negaliu numatyt. Jau nebe. Žvilgsniu seku tankėjančius debesis. Kas juose? Lietus ar negeri pranašai, lemiantys pabaigą? Manyje tokie vešlūs skepticizmo daigai. Suauga žole, sumedėja. Savotiška apsauga nuo perdėto patiklumo, kad viskas dar bus ir bus gerai. Abu variantai man priimtini, abiejų siekiu. Bet per dažnai tai tik vizija. Miražas, kuris tolsta sulig kiekvienu žingsniu link jo. Tylėk toliau, nekalbėk.
Tyloje daug tiesos, atviros, neišgalvotos. Nepagražintos išpūstais žodžiais, kuriuose vertės nėra. Smaguriauju tyla iš tavęs. Tu pasimaitink manąją. Atsigerk rasos iš rugpjūčio delno. Negrįšime į ten, iš kur pradėjome. Senti gera. Lėtai, be išlygų.