Archive for the ‘Pastebėjimai’ Category

28 birželio, 2021
Paleidau save.
Negirdėdama savo balso,
ėjau gatve. Man lenkėsi nužydėjusios
melsvos alyvos.
Sieloje buvo darna. Nes paleidau save.
Nekalbėjau į Žemę.
Nekalbėjau į Dangų.
Įstrigusi rudens paukščio giesmė širdyje.
Malonės ateina, apeina.
Šviesa keičia tamsą.
Nužydėjusių melsvų alyvų melancholija.
Per maža aš visatai.
Nebyli Žemei.
Nebyli Dangui.
2021

3 sausio, 2021
Viskas iš Dangaus
ar Žemės?
Ta balta mana
su purvo priemaiša
po kojomis.
Tas balandis, pilkas
kaip ankstyvojo
pavasario diena, velka
sparną, negalėdamas ar
nenorėdamas savęs
nuo grindinio atplėšt.
Truputis šviesos
iš ryto saulės.
Su ryškiu raudoniu
ant sulinkusio peties.
Nuo Dangaus ar Žemės
spaudi saujoje
naują dieną, vieną dieną
dar gyvenimo vilties?
2021

18 gruodžio, 2020
Susižeidi pats į save.
Į savo niūrią prigimtį.
Rangais lyg sliekas,
Žemės paviršiuje
Nerasdamas sau vietos.
Viskas, kas buvo
Tau brangu ir miela,
Patampa nereikšminga
Visko atplaiša.
Druska ir tik druska
Į atmerktas akis subyra.
Atidarai duris:
Už jų žiojėja tuštuma.
Nesutepti sugirgžda vyriai,
Uždarant jas.
Sutema aplink akla.
2020

Žiauri nostalgija

3 rugsėjo, 2020
Tiek žiaurios nostalgijos
melsvam žodžiui
senos knygos paraštėje.
Kai žymeklių dar nebuvo,
paseilini cheminį
pieštuką ir rašai. Pabrauki.
Žodį, minties persunktą.
Neištrinamą.
Sodrų savimi, amžiną
kaip šis pasaulis,
pasiruošęs susinaikinimui.
Žiauru, kad išnyks pasaulis.
Žiauru, nes ir melsvas žodis
paraštėje išnyks.
Negi nieko neliks?
O gal nostalgija pergyvens
susinaikinimą?
Imu nostalgiją už rankos,
veduosi chemine melsva linija.
Primena išsišokusias
siaurutes venas,
pulsuojančias gyvybės krauju.
2020

Nuojauta

2 rugsėjo, 2020

Radau save šiek tiek naują pačiai sau. Išsigandau, kad tokia netiksiu. Buvau teisi. Kodėl nuojauta manęs niekuomet neapgauna, neišduoda? Gal, kad aš jos niekuomet nesu apgavusi. Nesu išdavusi, net jei labai kada magėjo. Šiandien supratau: atgal į save pats metas. Nėra ko savęs visiems patiekti ant padėklo. Tegul ieško, gal gebės surast. Jei ne, nelabai ieškojo, gal nelabai buvau reikalinga. Tik užkliūdavo už manęs ir buvo nemandagu nepastebėt. Dėl visko kalta jūra ir žuvėdros su savo klyksmu. Kalti mūrai aplink, spoksantys į mane plastikiniais langais. Kaltos gatvė, pilnos pirmyn atgal besiblaškančių, vienas kitą stumdančių ar nepastebinčių žmonių. Kalta aš, kad niekaip nerandu sau vietos valtyje, kurioje kaip ir palikta vietos man. Bent maniau, kad buvo. Apsirikau. Ta vieta ne man. Aš jai netinku. Nei anokia, nei tokia, kuria lyg patapau. Tokia, kokią maniau save radusi naujai. Klysti žmogiška. Bet šita klaida skaudžiai raižo. Per skaudžiai. Todėl traukiuosi. Kas norės, atkapstys mane. Kas nenorės, to nepasigesiu ir aš. Neverta. Gyvenimo spalvos neišnyko. O harmonija? Jos niekuomet ir nebuvo. Bergždžias reikalas jos ieškoti. Jos net gamtoje nerast. O tarp žmonių juo labiau.

2020

Senti gera

15 rugpjūčio, 2020

Smaguriauju tyla iš tavęs. Rugpjūčio vėjuose girdžiu
išskirtinį žodį apie žolę, baigiančią žalią savo gyvavimą.
Ką atneš ruduo? Kuo pagirdys ir pamaitins ar paliks alkaną
ir troškulyje? Kaprizijuosi ateinančiu rudeniu. Nes nieko negaliu numatyt. Jau nebe. Žvilgsniu seku tankėjančius debesis. Kas juose? Lietus ar negeri pranašai, lemiantys pabaigą? Manyje tokie vešlūs skepticizmo daigai. Suauga žole, sumedėja. Savotiška apsauga nuo perdėto patiklumo, kad viskas dar bus ir bus gerai. Abu variantai man priimtini, abiejų siekiu. Bet per dažnai tai tik vizija. Miražas, kuris tolsta sulig kiekvienu žingsniu link jo. Tylėk toliau, nekalbėk.
Tyloje daug tiesos, atviros, neišgalvotos. Nepagražintos išpūstais žodžiais, kuriuose vertės nėra. Smaguriauju tyla iš tavęs. Tu pasimaitink manąją. Atsigerk rasos iš rugpjūčio delno. Negrįšime į ten, iš kur pradėjome. Senti gera. Lėtai, be išlygų.

Pamąstymas

12 rugpjūčio, 2020
 
Linksma, kai linksta smilgos
į rudenį.
Lietus kai lyja pro langą
į vidų.
Kai saulė pro baltą debesį
smalsauja
į trupiniu virstančią kasdienės
duonos riekę.
Linksma, kai vargsta vėjyje
prekių maišelis,
nereikalingas,
loterijoje nepadėjęs.
Kažkas užkabino skudurą seną
ant medžio šakos.
Nepatingėjo.
Linksma, kai tyli paukščiai
į rudenį.
Kai viskas susivynioja į margą
maršką,
kasdienio žmogaus susidėvėjimo.
2020

Dviveidė erdvė

9 rugpjūčio, 2020
Užkimau. Nuo savęs.
Nuo savo veltui
sugaišto būvimo
dviveidėje erdvėje.
Tikėjau, rytas
už vakarą protingesnis
tekančios saulės galia.
Dviveidėje erdvėje
lankstė mane vėjai
į keturias, ne į dvi puses.
Kur tekančios saulės
išmintinga galia?
Nėra. Net lūžtančiam
ąžuolui nepadėjo išlikt
karaliumi girioje.
Naktis paglosto galvą
sapnais iš sodo, kuriame
nėra rojaus obelies.
Prabundu. Dviveidė erdvė
pyragą dalina, pagardintą
nuodais klastingos angies.
Kaip nepaspringt, jei
valgyti liepia, nes kitaip
bus mirtis.
… … …
2020

Aidas į dejones. Eiliuotas pastebėjimas

22 liepos, 2020
Esmė, kad nedejuoju:
Oi manęs neskaito.
Neįvertina mano žingsnių,
kalamų į miesto grindinį.
Po Krantinės Arka sustojusi,
neskaitau savo rypavimų,
nedarniai sueiliuotų.
Žyniai ar kada sau turtus
susikrovė iš tikro žinojimo?
Gerberų oranžiniais žiedeliais
buvo ir mano pavakarys
meiliai apvainikuotas.
Pro debesį saulė ragina
Žemę mylėt ir saugoti.
Ir kartais paklausia, ar esi
savo nenudailintų posmų
alkanas, miesto vaike.
Gyvenimas tarp bočių
krauju aplaistytų,
bažnyčių bokštų, dirbtinų
ir išnyrančių gamtos arkų,
dažnai iki čiulpų apkarsta.
Po rūdijančią Arka mintys
rūdimis apanka.
Neris veržli, neša savo vandenis.
Skęsta juose mano išmonė
pasūdyt jos krantą ašaromis.
Esmė ne dejonėje, žuvyje,
žiopčiojančioje ant kranto.
2020

Kaukėtas gegužės sekmadienis

10 gegužės, 2020

Ryto kaina žalioji arbata. Arba kavos puodelis. Arba tiesiog gurkšnis šalto, metalu atsiduodančio vandens iš čiaupo. Gyvenimas bet kuriuo atveju prasmingas arba ne. Čia kaip į jį pažvelgsi: iš dešinės į kairę bus vienaip, iš kairės į dešinę kitaip.
Pavasaris nėra kvailas, pasiima viską, nepamiršdamas savo pridėtinės vertės, mūsų žavėjimosi juo. Žaliai baltas, baltai žalias, žieduotais pirštais ar ne, slenka vieniems pro šalį, kitiems į širdį. Savotiškas širdžių ėdikas, bet nepiktybinis, sugrįžtantis.
Svarbu nepasimest laikiname sužydėjime, neprarast savęs, net jei kalbame pro užrištas burnas ir kvėpuojame pro marlės ar audinio gabalą. Va net pirštines apmovė, vienkartines. Nors ką jos reiškia, nežinia. Nes labai jau neelegantiškos, neįkvepia niekam ir trukdo ganėtinai. Užrišo burnas, bet va rankų dar nesurišo. Taigi kažkoks gėris šast ir išlindo pro paliktą atvirą rakto skylutę. Tuo ir džiaukimės bent šį sekmadienio rytą. Gražus išaušo velniūkštis. Na tokiam negaila būt ir be gėdos atsiduot. Tik ar beims esančią aukščiausioje rizikos grupėje? Štai kur klausimas.