Archive for the ‘Pastebėjimai’ Category

9 rugsėjo, 2021
Gailiesi dabar pakėlusi
Lūžtančią šaką,
Idant ant jos palypėt,
Kur debesys vienas kitą
Dengia blyškumu.
Vėlu save apgailestavimu
Prismaugti.
Du krantai, o upė vidury.
Tu virš jos ant lūžtančios
Šakos širdimi į debesėlių
Dangų taikaisi.
Nulipi nuo lūžtančios šakos.
Akmuo pakelėje už debesį
Patikimesnis draugas.
Apgailestavimas –
Šventvagiška melagystė,
Veidmainių išrasta
Prieš mūsų erą.
Ir be tavojo žemėj jo
perdėtai apstu.
2021

Prisikėlimas

4 rugsėjo, 2021
Prabangus prisikėlimas rytais
po vakaro vaikštynių,
nakties šonu apėjusių sapnų.
Drungnas saulės prisilietimas, ir
sąžinė atgyja maust
už nedorą sumąstytą, išleistą
vaikštinėt gatve.
Niekuomet nebūt pasauliui
vientisu, vienalyčiu.
Juodo kraujo putai atplaukt,
baltai pieno putai išplaukt,
nesugriaunant molo apsauginio.
2021

28 birželio, 2021
Paleidau save.
Negirdėdama savo balso,
ėjau gatve. Man lenkėsi nužydėjusios
melsvos alyvos.
Sieloje buvo darna. Nes paleidau save.
Nekalbėjau į Žemę.
Nekalbėjau į Dangų.
Įstrigusi rudens paukščio giesmė širdyje.
Malonės ateina, apeina.
Šviesa keičia tamsą.
Nužydėjusių melsvų alyvų melancholija.
Per maža aš visatai.
Nebyli Žemei.
Nebyli Dangui.
2021

3 sausio, 2021
Viskas iš Dangaus
ar Žemės?
Ta balta mana
su purvo priemaiša
po kojomis.
Tas balandis, pilkas
kaip ankstyvojo
pavasario diena, velka
sparną, negalėdamas ar
nenorėdamas savęs
nuo grindinio atplėšt.
Truputis šviesos
iš ryto saulės.
Su ryškiu raudoniu
ant sulinkusio peties.
Nuo Dangaus ar Žemės
spaudi saujoje
naują dieną, vieną dieną
dar gyvenimo vilties?
2021

18 gruodžio, 2020
Susižeidi pats į save.
Į savo niūrią prigimtį.
Rangais lyg sliekas,
Žemės paviršiuje
Nerasdamas sau vietos.
Viskas, kas buvo
Tau brangu ir miela,
Patampa nereikšminga
Visko atplaiša.
Druska ir tik druska
Į atmerktas akis subyra.
Atidarai duris:
Už jų žiojėja tuštuma.
Nesutepti sugirgžda vyriai,
Uždarant jas.
Sutema aplink akla.
2020

Žiauri nostalgija

3 rugsėjo, 2020
Tiek žiaurios nostalgijos
melsvam žodžiui
senos knygos paraštėje.
Kai žymeklių dar nebuvo,
paseilini cheminį
pieštuką ir rašai. Pabrauki.
Žodį, minties persunktą.
Neištrinamą.
Sodrų savimi, amžiną
kaip šis pasaulis,
pasiruošęs susinaikinimui.
Žiauru, kad išnyks pasaulis.
Žiauru, nes ir melsvas žodis
paraštėje išnyks.
Negi nieko neliks?
O gal nostalgija pergyvens
susinaikinimą?
Imu nostalgiją už rankos,
veduosi chemine melsva linija.
Primena išsišokusias
siaurutes venas,
pulsuojančias gyvybės krauju.
2020

Nuojauta

2 rugsėjo, 2020

Radau save šiek tiek naują pačiai sau. Išsigandau, kad tokia netiksiu. Buvau teisi. Kodėl nuojauta manęs niekuomet neapgauna, neišduoda? Gal, kad aš jos niekuomet nesu apgavusi. Nesu išdavusi, net jei labai kada magėjo. Šiandien supratau: atgal į save pats metas. Nėra ko savęs visiems patiekti ant padėklo. Tegul ieško, gal gebės surast. Jei ne, nelabai ieškojo, gal nelabai buvau reikalinga. Tik užkliūdavo už manęs ir buvo nemandagu nepastebėt. Dėl visko kalta jūra ir žuvėdros su savo klyksmu. Kalti mūrai aplink, spoksantys į mane plastikiniais langais. Kaltos gatvė, pilnos pirmyn atgal besiblaškančių, vienas kitą stumdančių ar nepastebinčių žmonių. Kalta aš, kad niekaip nerandu sau vietos valtyje, kurioje kaip ir palikta vietos man. Bent maniau, kad buvo. Apsirikau. Ta vieta ne man. Aš jai netinku. Nei anokia, nei tokia, kuria lyg patapau. Tokia, kokią maniau save radusi naujai. Klysti žmogiška. Bet šita klaida skaudžiai raižo. Per skaudžiai. Todėl traukiuosi. Kas norės, atkapstys mane. Kas nenorės, to nepasigesiu ir aš. Neverta. Gyvenimo spalvos neišnyko. O harmonija? Jos niekuomet ir nebuvo. Bergždžias reikalas jos ieškoti. Jos net gamtoje nerast. O tarp žmonių juo labiau.

2020

Senti gera

15 rugpjūčio, 2020

Smaguriauju tyla iš tavęs. Rugpjūčio vėjuose girdžiu
išskirtinį žodį apie žolę, baigiančią žalią savo gyvavimą.
Ką atneš ruduo? Kuo pagirdys ir pamaitins ar paliks alkaną
ir troškulyje? Kaprizijuosi ateinančiu rudeniu. Nes nieko negaliu numatyt. Jau nebe. Žvilgsniu seku tankėjančius debesis. Kas juose? Lietus ar negeri pranašai, lemiantys pabaigą? Manyje tokie vešlūs skepticizmo daigai. Suauga žole, sumedėja. Savotiška apsauga nuo perdėto patiklumo, kad viskas dar bus ir bus gerai. Abu variantai man priimtini, abiejų siekiu. Bet per dažnai tai tik vizija. Miražas, kuris tolsta sulig kiekvienu žingsniu link jo. Tylėk toliau, nekalbėk.
Tyloje daug tiesos, atviros, neišgalvotos. Nepagražintos išpūstais žodžiais, kuriuose vertės nėra. Smaguriauju tyla iš tavęs. Tu pasimaitink manąją. Atsigerk rasos iš rugpjūčio delno. Negrįšime į ten, iš kur pradėjome. Senti gera. Lėtai, be išlygų.

Pamąstymas

12 rugpjūčio, 2020
 
Linksma, kai linksta smilgos
į rudenį.
Lietus kai lyja pro langą
į vidų.
Kai saulė pro baltą debesį
smalsauja
į trupiniu virstančią kasdienės
duonos riekę.
Linksma, kai vargsta vėjyje
prekių maišelis,
nereikalingas,
loterijoje nepadėjęs.
Kažkas užkabino skudurą seną
ant medžio šakos.
Nepatingėjo.
Linksma, kai tyli paukščiai
į rudenį.
Kai viskas susivynioja į margą
maršką,
kasdienio žmogaus susidėvėjimo.
2020

Dviveidė erdvė

9 rugpjūčio, 2020
Užkimau. Nuo savęs.
Nuo savo veltui
sugaišto būvimo
dviveidėje erdvėje.
Tikėjau, rytas
už vakarą protingesnis
tekančios saulės galia.
Dviveidėje erdvėje
lankstė mane vėjai
į keturias, ne į dvi puses.
Kur tekančios saulės
išmintinga galia?
Nėra. Net lūžtančiam
ąžuolui nepadėjo išlikt
karaliumi girioje.
Naktis paglosto galvą
sapnais iš sodo, kuriame
nėra rojaus obelies.
Prabundu. Dviveidė erdvė
pyragą dalina, pagardintą
nuodais klastingos angies.
Kaip nepaspringt, jei
valgyti liepia, nes kitaip
bus mirtis.
… … …
2020