Archive for the ‘Pastebėjimai’ Category

Dviveidė erdvė

9 rugpjūčio, 2020
Užkimau. Nuo savęs.
Nuo savo veltui
sugaišto būvimo
dviveidėje erdvėje.
Tikėjau, rytas
už vakarą protingesnis
tekančios saulės galia.
Dviveidėje erdvėje
lankstė mane vėjai
į keturias, ne į dvi puses.
Kur tekančios saulės
išmintinga galia?
Nėra. Net lūžtančiam
ąžuolui nepadėjo išlikt
karaliumi girioje.
Naktis paglosto galvą
sapnais iš sodo, kuriame
nėra rojaus obelies.
Prabundu. Dviveidė erdvė
pyragą dalina, pagardintą
nuodais klastingos angies.
Kaip nepaspringt, jei
valgyti liepia, nes kitaip
bus mirtis.
… … …
2020

Aidas į dejones. Eiliuotas pastebėjimas

22 liepos, 2020
Esmė, kad nedejuoju:
Oi manęs neskaito.
Neįvertina mano žingsnių,
kalamų į miesto grindinį.
Po Krantinės Arka sustojusi,
neskaitau savo rypavimų,
nedarniai sueiliuotų.
Žyniai ar kada sau turtus
susikrovė iš tikro žinojimo?
Gerberų oranžiniais žiedeliais
buvo ir mano pavakarys
meiliai apvainikuotas.
Pro debesį saulė ragina
Žemę mylėt ir saugoti.
Ir kartais paklausia, ar esi
savo nenudailintų posmų
alkanas, miesto vaike.
Gyvenimas tarp bočių
krauju aplaistytų,
bažnyčių bokštų, dirbtinų
ir išnyrančių gamtos arkų,
dažnai iki čiulpų apkarsta.
Po rūdijančią Arka mintys
rūdimis apanka.
Neris veržli, neša savo vandenis.
Skęsta juose mano išmonė
pasūdyt jos krantą ašaromis.
Esmė ne dejonėje, žuvyje,
žiopčiojančioje ant kranto.
2020

Kaukėtas gegužės sekmadienis

10 gegužės, 2020

Ryto kaina žalioji arbata. Arba kavos puodelis. Arba tiesiog gurkšnis šalto, metalu atsiduodančio vandens iš čiaupo. Gyvenimas bet kuriuo atveju prasmingas arba ne. Čia kaip į jį pažvelgsi: iš dešinės į kairę bus vienaip, iš kairės į dešinę kitaip.
Pavasaris nėra kvailas, pasiima viską, nepamiršdamas savo pridėtinės vertės, mūsų žavėjimosi juo. Žaliai baltas, baltai žalias, žieduotais pirštais ar ne, slenka vieniems pro šalį, kitiems į širdį. Savotiškas širdžių ėdikas, bet nepiktybinis, sugrįžtantis.
Svarbu nepasimest laikiname sužydėjime, neprarast savęs, net jei kalbame pro užrištas burnas ir kvėpuojame pro marlės ar audinio gabalą. Va net pirštines apmovė, vienkartines. Nors ką jos reiškia, nežinia. Nes labai jau neelegantiškos, neįkvepia niekam ir trukdo ganėtinai. Užrišo burnas, bet va rankų dar nesurišo. Taigi kažkoks gėris šast ir išlindo pro paliktą atvirą rakto skylutę. Tuo ir džiaukimės bent šį sekmadienio rytą. Gražus išaušo velniūkštis. Na tokiam negaila būt ir be gėdos atsiduot. Tik ar beims esančią aukščiausioje rizikos grupėje? Štai kur klausimas.

Negrynas kalbėjimas

17 balandžio, 2020
Nepriimk
už gryną pinigą
mano kalbėjimą.
Tai tik nuovargis
braunasi į viešumą.
Tik pavargęs mano
savęs paniekinimas
rudens lapu niokoja
palaimingą tylą.

(more…)

Kalbėjimas

1 balandžio, 2020

Kalba,
truputį pasnigs.
Balta mana
į mieguistą sąžinę.
Atviraširdžiai sodai
sužydės.
Ir nužydės, nes šitaip
jiems priklauso.
Obelis laukinė pamiškėj
nokins nesaldų
savo vaisių.
(more…)

Be balsių

31 kovo, 2020
Netarsiu žodžio.
Tegul klykia akmenys
kietomis priebalsėm,
be balsių.
Tegul sukrinta visos
baltos snaigės ant pečių.
Epitetais baisiais putoja
anaiptol ne sraigės,
ne voverės ant linkstančių
sakingųjų pušų.
Žmogus iškeikia,
ką pats nūnai sutvėrė
naktų glamonės užmaršty.
Prieš aušrą rankioju
balses, akis pakėlusias
į išganingą saulę,
norėdamos
sau vietą susirast,
o gal save naujai atrast…
Pabūsiu vabalėliu be balsių
tarp rūstaujančio miesto
išmintingų angelų.
2020

Dūlėjimas

27 vasario, 2020

Bėgu. Klupdama. Iš esmės nuo savęs. Nuo savo norų ir nenorų. Nuo savo sukauptos išminties, patirties ir atkaklaus jų savyje neigimo. Jei nepavyksta nuo viso to pabėgt, išverčiu viską į blogąją pusę, patyrinėju visus mazgus mazgelius. Ir greitai prieinu išvados ar prie jos (čia jau kaip kalbininkai pasakys), kad iš esmės visuomet ir gyvenau, veikiau … išvirkščiąja puse. Todėl manyje ir aplink mane tiek daug neigimo, nepasitikėjimo, netikėjimo, perdėto atsargumo, kuris velniškai trukdė ir trukdo lygiai slysti nūdiena ir ne tik ja. Dar įsipina tas nelemtas pavydas, kad va anas ar ana ką gražaus padarė, parašė, susiorganizavo save pristatyt taip ar anaip, o aš tik gyva dūlėju savo kailyje, klausausi garsų aplink, kurie erzina, nervina, neleidžia ramiai vykt tam dūlėjimo procesui. O ir pats tas dūlėjimo procesas pamažu ima erzint ir nervint, nes užsitęsė man pačiai to visai nenorint. Tuomet save iškoneveikiu visokiais žodžiais. Tik va nepadeda pagreitint to proceso ir gana. Jei teigiu, kad va noriu, jog šis saulėlydis man būtų paskutinis, nėra visiška tiesa, nes pasąmonėje jau glamonėju būsimą saulėtekį. Jis deja bus tik to mano dūlėjimo tąsa ir nieko daugiau. Bet vėl lyg ir reikia man tos tąsos. Nors ir įkyru, bet reikia. Na kaip be manęs Lietuva ir visas pasaulis, kuris apie mano egzistavimą jokios spalvos supratimo neturi ir sėkmingai be manęs funkcionavo, funkcionuoja ir funkcionuos ateityje. Apmaudoka, žinoma. Bet su tuo galima gyvent ir sėkmingai tęst tą savo dūlėjimo procesą. Esu gyva, taip. Bet stokoju gyvybingumo. Tokia tai tiesa. Ir labai jau nemėgstu išlįst iš savo kiauto, nes jame šilta, saugu ir patogu.

***

19 vasario, 2020
Mano žodžiuose
maža Dievo
ir angelų
baltais sparnais.
Velniai
verda smalą
iš mano klaidų.
Juodą, dvokiančią.
Neperžengt man
per ją
į upelį, meiliai
almantį pažadais
apie rojų
už pragaro vartų.
Mano žodžiai –
ne įkaitusi žarija,
tik juose kiek
per maža
dieviško prado.
2020

9 sausio, 2020
Įkvėpt ir iškvėpt.
Ir tai viskas?
Tai jau gyvenimas?
Skaistaus saulėtekio linkis.
Įkaitusio saulėlydžio delnas.
Sumaištis dienos
su žingsniais pirmais ir
atsisveikinančiais.
Ir viskas?
Ir tai jau gyvenimas?
Nakties juodas šleifas
su viltimi į stebuklinį sapną:
Sielos išganymą.
Primityvioji dalis
išgyvenimo.
O jame vidinė ugnis
prieš išorinį speigą.
Grumtynės kuris kurį.
Primityvu.
Mintiju:
Bet visa tai ir yra
Gyvenimas.
Ar ne?
2020

Ryto filosofija

6 gruodžio, 2019
Trapus
gyvenimo laikas.
Atsimuša į save,
akimirkomis subyra.
Skraido, savęs vientiso
ieškodamas.
Gyvenimo laikas.
Prarastas ar
iš naujo sudėliotas
iš skraidančių akimirkų?
Nerangiai, nesklandžiai
dėlioji savo gyvenimo laiką
iš buvo, yra, bus.
Akimirkos stebi ir stebisi:
Kam tau vientisas
gyvenimo laikas?
Akimirkos visko pagrindas.
Iš jų sukonstruotas
net visatų laikas.
Trapumas
tėra savitumo išraiška.
 
2019 gruodis