Archive for the ‘Proza’ Category

Tebūnie man mano palaima

24 rugsėjo, 2021
Tebūnie man mano palaima
Pavargau. Ir jau nenoriu grįžt į ištakas, į ten, iš kur atėjau į šį sumautą pasaulį, ir pati nuo to jaučiuosi sumautai visais atžvilgiais. Todėl liksiu prie užverto lango, už uždarytų, užrakintų durų. Su neveikiančiu skambučiu virš jų. Sėdėsiu apsikabinusi tai, ką turiu ne aplink save, o savyje. Ir neleisiu niekam į tą savyje pretenduoti. Nei su tuo GP, nei be jo. Pamažu nutrūks ryšys su viskuo, ką mėgau, mylėjau, kuo gyvenau, kuo mitau ir maitinau savo mintis, savo sumautą visomis prasmėmis sielą. Apsikabinsiu realiai savo tris “dukras“, mintimis savo sūnų ir anūkę. Manęs nereikia glausti, aš nenoriu, nemėgstu. Atžarumo manyje, kaip rusai sako, prud prudi (semt neišsemt). Jei manote, kad viskas tiesa, ką išsakau, apsirinkate. Bet tebūnie tai šventas apsirikimas. Apskritai viskas, kas dabar vyksta, kas vyko ir kas dar vyks, tebūnie šventas apsirikimas. Nuo to bus tik lengviau ir fiziškai, ir dvasiškai. Skaitau, ką rašau šiomis dienomis. Viskas įgauna kitokį atspalvį ir kitokį pagreitį. Jei reikėtų sudėliot, surūšiuot kokiais ciklais, diptichais, triptichais … nebūtų galima. Tai aidas į nuovargį. Nieko daugiau. Bet pavargt juk galima, nedraudžiama. Nebent pats sau uždraustum. O aš sau nedraudžiu. Nuovargis man jau būtinybė. Aktyvi jau buvau. Dabar pabūsiu pasyvi. Atotrūkis nuo visur, į viską skubančių, gali ir bus ta palaima, kurios visuomet geidžiau. Tik man neleido, įkyriai neleido pripažint, kad tokią teisę turiu. Tą teisę tiesiog pasiimu ir tiek. Bausite? Išjuoksite? Piktinsitės? Pamokslausite? Jūsų teisė, ja naudokitės be išlygų ir sąlygų. O aš savąja naudosiuosi irgi be jų. Geros visiems dienos. Taip ilgai nešvinta, per ilgai. Per daug tamsos. Bet tebūnie.

9 sausio, 2021
Nenoriu pasikartoti, bet pasikartoju kiekvieną rytą. Kaip aušra, kaip diena ir vakaras, kaip naktis, nusileidžianti ir prispaudžianti juoda tyla miestą. Kas mane skatina kas rytą rast, ką parašyt, susukt, kurt ar tiesiog išliet iš savęs. Ir skubėt skubėt. Į vis labiau artėjančią išėjimo akimirką. Neverta rašyt klaustukų, nes atsakymo neturiu ir nelaukiu iš niekur, iš nieko. Vis dažniau aplanko apatija, nuovargis ir jausmas, kad nesu jau realybėje, šioje, kur man jau nejauku, kur netinku, nepritampu prie nieko. Bet ir kitoje greičiausiai nelemta pritapt net ta fizine dulke. Per daug manyje likę to paaugliško maišto: Atstokit nuo manęs su savo noru iškvost, sužinot, priderint mane prie savęs, prie aplinkos, aplinkinių ir etc. Leiskit man pasilikt tuo AŠ, jį mylėt, puoselėt, su juo draugaut, gult, keltis, eit pasivaikščiot, išgert kavos, iškeikt jį ir vėl glaust. Sudėtinga. Sudėtingiau nebūna, nes nesu sterilioje aplinkoje nuo kitų. Ima ir prireikia tą savo AŠ prispaust, primint koja, net kartais paniekint. Nesuprantu savęs? Klaustukas. Taip, momentais ne ir momentais nesutariu su savimi. O jūs tai kitokie, visuomet derinyje su savimi, su tuo savuoju AŠ. Pavydžiu, nors gal ir ne. Taip galima pavirst pilka dėme tarp kitų tokių pat pilkų dėmių. Vaikščiojančių, niurzgančių, nepatiklių, bet prisitaikančių, nes, girdi, kitaip nevalia, nedera, negražu, nekilnu ir vėl etc.
 

(more…)

Gailestingosios seserys

3 spalio, 2020
Rudenėja palengva slinko gatve. Nepakeldama galvos į pavienius praeivius, nes dar anksti, gerokai per anksti šeštadienio rytui, kad gatvė prisipildytų šurmulio. Mašinų irgi negausu. Perėjo gatvę, degant raudonai. Nusikalto ar nusidėjo? Šyptelėjo. Juk jokios mašinos nei arti, nei toli nesimatė. Negi stovės, kol kokia gal atlėks, gal ne. O šviesoforas tai ilgai tą raudoną degina. Neitų Rudenėja iš namų, liktų savo įprastinėje terpėje, kurioje šitaip saugu. Tik aušros, tos gailestingosios sesės, ima ją už rankos, tempia su savimi arba stumia, apkabinusios per pečius. Štai ir šį rytą viena jų, šypsodamasi niūroka pilkuma, privertė apsirengt, pasigražint ir eit į gatvę. Rudenėja kiek sutriko. Ar tikrai tai aušra kalta, ar ji jautė poreikį? O gal ir viena ir kita? Tiek visokių nežinomųjų ir nesusipratimų jos gyvenime. Pavargo atsirinkt, kas svarbu, kas nelabai, ką išmest.
Rudenėja priėjo nekenčiamą prekybos centrą. Paieškojo kaukės. Be jos neįleis. Ryši po kaklu skarelę, galėtų apsimuturiuot pusę veido. Ne kartą taip darė. Bet nenori. Ne visuomet įtinka, Apsauga kartais paniurna. Kaukę surado. Ginčytis nereikės. Neturi jau tam jėgų. Apsiprekino greitai, nes tiksliai žinojo, ką pirks, ko reikia. Išeidama nusiima kaukę, įkvepia oro. Giliai, godžiai, net suskauda plaučiuose. Gerai, kad gatvėje ji kol kas neprivaloma. Reikės, vėl kentės iki pat namų. Patirtis jau yra. Geriau jų nebūtų, tų patirčių. Iš jų nieko gero, košės nevirsi. Malasi po jas, o jos pasirodo niekinės, nūdienai netinkamos. Kai kurios, tiesa, praverčia. Kad ir ta pavyzdžiui, kad žmonės velniškai kerštingi. Neduok Dieve, jiems papriekaištausi, paprieštarausi, mėginsi apgint savo tiesas ar matymą. Nusodins tave, gebės vienaip ar kitaip paklupdyt. Net nepajusi, o jau ant kelių prieš juos. Nes, ką besakyt, žiūrėk ir vėl jų prireiks. Tai susikiši savo matymą, pajautimą, nuomonę į užpakalį ir nusileidi. Kiek kartų taip buvo ir dar daug kartų taip bus.
Ruduo. Aplink viskas turėtų kvepėt rudeniu. Rudeniu ir obuoliais. Deja, kvepia dulkėmis, nors ir priplotomis nakties drėgmės prie grindinio. Kodėl taip viskas sudėtinga, taip neišvengiamai sudėtinga? Rudenėja suvokia, kad vis sunkiau neša tą sudėtingumo kryžių. Jei tik ne tos aušros, tos gailestingosios sesės, tempiančios, stumiančios ją į gatvę, sodinančios prie stalo, verčiančios išreikšt save vienaip ar kitaip, net neliptų iš lovos, neitų prie kompiuterio, nerašytų. Tiesiog būtų.

(more…)

Iš anapus

2 rugsėjo, 2020

Aš iš anapus. Kai nebuvo prekybos centrų ir baklažanai buvo Lietuvoje egzotika. Jos, tos egzotikos, atveždavo draugė Zita, rodos, iš Moldavijos. Dabar Moldova. Ir paprikos taipogi buvo egzotika. Draugė Zita pavaišindavo, ir man nebuvo taip jau skanu. Bet įdomu. Daug kas anapus buvo kitaip nei šiapus. Ar tas anapus buvo geresnis, nei šiapus? Jei aš lyginsiu, tai bus 50:50. Jei kas kitas, bus kitaip. Šiapus pavažinėjau, pakeliavau kiek toliau nei anuomet buvo galima. Bet va dabar ir vėl, nors šiapus, jau nelabai galima arba tiesiog nerekomenduojama. Ir dar kaip bebūtų nei nuo virusų, nei nuo žmonių nereikėjo slėptis po kaukėmis. Bet žodį reikėdavo kiek apmuturiuot. Tas tiesa. Lyg dabar nereikėtų, jei nenori nemalonumų su teisėsauga. Irgi privalu galvot, ką šneki. Bent dėl padorumo. O ir todėl, kad žodžiai žeidžia giliai, per daug giliai.
Anapus buvau jauna. Ir tai buvo šiaip sau. Niekas nenorėjo manęs pastebėt. Tokių kaip aš buvo daug, gal kiek per daug. Šiapus jau sena. Visai neblogai, nes visiems kliūnu, visi pastebi, kai nueinu į prekybcentrį batono ir pieno nusipirkt ar vieno banano. Išplūsta, kad po kojomis maišausi, gyvent trukdau, skubėt trukdau. Dėmesio nestokoju. Ne taip kaip anapus kad buvo. Kai anapus mėginau rašyt eilėraščius, buvau per daug lyriška. Dabar šiapus rašau, vėl kaltina, kad lyrikos per mažai. Va liūdesio jau per daug. Šiapus ir anapus susilygina šioje vietoje.
Anapus vilkėjau trumpus sijonukus. Kaimynėms ant zlasties ir apkalbų dėlei. Šiapus sijonai pailgėjo. Kelius dengia, bet kai kam kliūva, kodėl ne iki žemės. Manau dar spėsiu šiapus ir tokius panešiot. Tai neskubu. Visa bėda su tuo anapus, kad kažkaip greitai praūžė. Kartais pagalvoju, gal nė nebuvo to anapus. Tas šiapus tęsiasi ir, rodos, pabaigos nebus,
Anapus buvo ir negerumų. Reikėjo mokytis, o aš nelabai linkau prie mokslų. Vis norėjau, kad jie į mane linktų. Bet tie neskubėjo, erzino. Taigi teko anapus į juos kabintis. Paskaičiavus tai mokslams anapus atidaviau jaunus, dailius 20 metų . Oi, bet vargu ar ko išmokau. Tik niurnėt tai taip. Net labai gebu. Užtat ir niurnu šiapus. Pagalvokit, išbraukiau iš anapus mokslams 20 metų. O dabar kitiems 12 atrodo baisu kiek daug. Na dar kolegijos ar universitetai, bet 20 nesusidarys. Taigi šiapus šiuo atžvilgiu geriau.
Anapus į kavinę pirmą kartą droviai įkišau nosį 20.Viliniuje. Su kurso draugėmis nuėjom čeburekų valgyt. Tai gal nelabai ir kavinė. Nežinau. Šiapus jau mokyklinis jaunimas trinasi po kavines ir dar pyksta, kad ko negauna. Kad laisvių per mažai.
Nepykit, neniurnėkit. Jūsų šiapus greit praeis ir virs anapus. Va tuomet ir susitiksim pokalbiui ant suolelio parke. Pasikalbėsim apie anapus ir šiapus.

Ese

1 rugpjūčio, 2020
Atėjau bjauriuoju ančiuku, išeisiu sandėlio drugiu. Nepastebėta, be garso. Suglaustais sparnais. Kad niekam neskaudėtų. Žemė suksis kaip pridera. Mėnulis keis savo fazes. Bus keiksnojamas, giriamas poetų lyrikų. Kažkas prisimins mane kaip šmėkštelėjusi šešėlį saulėtoje dienoje. Delnų niekada negniaužiau į kumštį. Buvo visuomet atviri, rinko gerą ir blogą. Po kruopelytę. Akimis tiek pat stebėjau Dangų ir miesto grindinį. Abiejuose ieškojau minties ir išminties, kitų sukritusios tarp grindinio trinkelių ar kregždžių nuneštos ir braidančios tarp debesų.
Taip ir ėjau, kol atėjau į savo septyniasdešimt. Atėjau ir suklupau, atsitrenkusi į savo senatvę. Į ką dar galėjau atsitrenkt? Ir į ką dar galėjau taip skaudžiai susižeist, kad viskas, kas buvo negerai, akimirksniu patapo nereikšminga detale. Pasaulis ne be gerų ir blogų žmonių. Bet visai nesvarbu ar žmogus geras, ar blogas, abu jie žino, kur labiausiai skauda ir smogia taikliai. Nes drįsai mąstyt ir jaust kitaip ir dar pasakyt. Dustu, ne nuo savo širdies nepakankamumo, dustu nuo žvėries žmoguje, gebančio iš to pasijuokt.
Rytas atkakliai įsibrauna į vidų. Pakankamai giedras savimi. Tik kažkodėl nepalengvėja. Našta užgula pečius pragyventi metai ir jų niekaip neatsikratysi. Kas lieka? Slieku rangytis per grindinį, kad tryptų ar dar paskrajot, kad ir pažeme ta paliegusia kregžde? Retai iškišu save į miestą. Jau senokai vengiu savęs gatvėje. Neičiau visai, bet poreikis to ar ano išstumia iš namų. Einu dantis sukandusi. Šiandien niekur. Liksiu su savo senatve akis į akį. Ji ir aš vienodo kirpimo, vienodo plauko ir vienodo mąstymo. Sutarsime.

Sulanė

28 liepos, 2020

Gerai, kad buvai anuo ir nebesi. Ta kankinanti baimė, kad niekas ir nesužinotų. Kad niekas nepaliestų ausų spenelių, neįžnybtų už  buvimą anuo, ana. Diena alinančiai karšta. Elė ar Mėta, Ruonė ar Astura. Koks skirtumas, rodos, kokiu vardu tave, tik gimusią, pakrikštijo tėvai? O jis didžiulis, tas skirtumas. Bet tėvai apie tai negalvoja. Svarbu, kad retesnis ar visai negirdėtas. Ir visai nemąsto, ar tu, paaugęs, užaugęs, būsi laimingas, tempdamas su savimi tą jam užkrautą vardą. Iki pat mirties. Nebent sulaukęs pilnametystės ryžtumeisi pasikeist tą vardą į tau pačiam labiau priimtina savo skambėjimu ir kilme.

Sulanė jaučia, jau nukrypo nuo savo buvau anuo ir nebesu. Į vardus, kurie lydi vaiką kaip prievolė. Ją pačią irgi lydi. Pasikeistų į kokią Stefaniją ar Melaniją. Bet prasmės jau nėra. Reikėjo kur kas anksčiau. Buvo anuo, tiksliau ana. Dabar ramiai vaikštinėja miesto, kurio beveik nepažįsta ir kuris jos nepažįsta, gatvėmis. Stebisi, kad tiek daug aplink erškėtrožių. Lyg pasakoje apie miegančią gražuolę. Nedailiai sužėlę, tuščiaviduriai, nė iš tolo neprimena rožių puikybės. Tame nedailume, paprastume, tame bet kaip, tiek realaus grožio, tiek paslapties. Nesudarkytos žmogaus rankų ir fantazijos.
Sulanė niekuomet nemėgo tobulos tvarkos, to visko dailinimo nuo iki. Šiek tiek chaoso visame kame suteikia peno asmenybės laisvei. ‘Perlenki, Sulane, perlenki.’ Subarė pati save. ‘Tvarka turi būti, kitaip betvarkėje prapulsim. Jau baigiame prapulti’. Niekuomet tiek chaoso, tiek betvarkės visame kame, Sulanė dar nebuvo mačiusi. Kas ką nori, tas tą daro, kalba, kai reikėtų patylėt, tyli, kai reikėtų garsiai rėkt. Sulanė pasilenkia prie erškėtrožės žiedo. Keista, nekvepia. Atsiduoda dulkėmis. Ko norėt, juk auga prie gatvės, kur mašinų gausybė zuja pirmyn atgal. Iš kur bus bent koks augalo kvapas. Visas gyvenimas kažkoks bekvapis, beskonis. ‘Įdomu ar šitų gatvės erškėtrožių arbata dar turėtų kokį skonį, jei aromato, jau akivaizdu, nebus’. (more…)

Meniu savaitgaliui

23 gegužės, 2020
Norėčiau truputėlį daugiau nei siūlomas gulbės pienas. Bet, jei pavyktų, užrūstinčiau Dangų, o Žemė prarytų mane. Likčiau save išeikvojusi. Todėl ramiai stebiu upės tėkmę, kurioje tiek pat gyvybės kaip ir mirties. Leidžiu debesims atplaukt, pasisukinėt ir tolt nuo manęs. Nejaučiu jiems nostalgijos. Gal pasirodys keista, nepriimtina, bet nejaučiu nostalgijos ir sau. Mintys pakulų lygio. Veliasi ir jokios gijos nepagaunu. Tiek to. Juk neprivalau pakulų suverpt į gijas. Nemoku. Mama mokėjo. Ratelis dūgzdavo vakarais. Bet juk ir ji paskui liovėsi verpt. Matyt verpime neberado prasmės. Galvoju, kodėl mes visame kame ieškome prasmės. Nerandame, dūsaujame, nervinamės. Nėra ir tegul. Upės varo savo vandenis negalvodamos apie prasmę to tekėjimo. Pasinervinu ir aš, kai matau, kad mano “veikloje“ prasmės nerasta, nėra nė lašo. Veikiu dėl veikimo, nes taip įauginta į kraują. Beje tėvų. Ir dėkinga jiems, ir pykstu, kad neišmokė kitaip. Būtinai kažką veikt. Absurdas koks. Lyg be veiklos negalima būtų, ir be visokių norų, svajonių… . Kažin ar tie Dangaus kūnai, visokios žvaigždės, planetos, kometos … ką veikia. Ar tiesiog riogso Danguje ir džiūgauja, kad apie juos nerimstantys savyje rimuotojai ar pripažinti poetai rašo, visaip apdainuoja ir pan. O gal ką prasmingo ir veikia., kad astrologai iš jų sugeba tą ar aną išburt. Matyt nieko nepešiu. Teks gulbės pieno puodeliu pasitenkint. Kol siūlo, kodėl ne? Juk nesiūlys amžinai, tuomet ir liksiu neparagavusi. O juk skanėstas ir maga, jei atvirai. O tuomet, neduok Dieve, nersiu stačia galva į nostalgiją ir bus ade viskam ir man pačiai. Toks va mano meniu šiam savaitgaliui. Smaguriaukit. Jei kam bus neskanu, nerūstaukit. Pasiūlos juk daug ir įvairių įvairiausios.
2020
 

Žemuogės iš saujos

21 gegužės, 2020

Norėčiau į dieną, kai buvau. Kai iš mano saujos nebodami praeiviai valgė žemuoges. Ir šypsojosi. O aš mačiau tas šypsenas ir šypsojausi atgal. Kai niekas nebijojo manęs ir aš nebijojau žmogaus pakalbint. Prieit ir pakalbint. Prisėst prie jo ant suolelio, nes jis vienišas, ir aš taip pat. Du vienišumai pavirsdavo bent trumpam į pilnatvę. Aš nebijau ir dabar, bet bijo manęs. Įdomu, kad bijo tokio paties amžiaus kaip ir aš. Bijo ir jauni. Bet jie bijo kitaip. Nesaugančiai, bet dažniausiai pasipiktinę, kad esi dienoje. Jų dienoje išnyri ir drįsti būti. Apie gyventi jau pamiršau, pradedu pamiršt. Nes man maža prekybos centro, gatvės, kurioje nėra žmonių. Man reikia klasikinės muzikos koncerto ne per tv, operos ir baleto ne mažajam ekrane, to jaudulio, kai, skambant uvertiūrai, kyla uždanga, o greta žmonės, tokie kaip tu, geresni, šaunesni už tave, sulaiko kvapą ir gyvena tuo, kas vyksta scenoje. Ir tu su jais, o ne vienas su keturiomis namų sienomis. Ar sulauksiu tos dienos? Jau abejoju. Jei ir taip, ar beliks manyje jėgų, bus belikę nuo užsidarymo narve vėl grįžt į gyvenimą už namų sienų? Nes laikas senka. Su juo kartu ir aš. Jauni atkus greitai. Gal taip ir turi būt. Gal nesupratau, kad man jau nevalia šen ir ten, o kadangi nesupratau, kad iš senų rankų nemalonu vaišintis žemuogėmis, o ir nedora, man parodė mano vietą. Priverstinai ir žiauriai. Tvirtindami, kad mane saugo. Nuo manęs pačios. Lyg būčiau kvaila ir negebėčiau savęs saugoti, kai to reikia, kai suvokiu tam būtinybę. Be prievolės tai daryti.

Taigi saugausi. Ir žemuoges valgau iš savo saujos pati. Kalbuosi su savimi, spoksau į tv ekraną, iš kurių žvelgia į mane kaukėtos būtybės, postringaujančios apie man mirtiną pavojų. Jis man kyla nuo aplinkinių, nuo mano sūnaus ir anūkės. Kraipau galvą ir nesuprantu. Visiškai nieko kaip beaiškintų man protingesni už mane. Pagrūmoju klevų žydėjimui, pagrasinu jų nebemylėt, nes sukelia alergiją. Nebijo. Žydi toliau. O aš toliau valgau žemuoges, pernykščias, užpernykščias … . Nes šios vasaros žemuogių nebus. Ir aš jomis nieko nepavaišinsiu. Iš savo saujos.
Ave vita karantine.
2020

Kaltė

17 gegužės, 2020

Esi kalta, kad atėjai į šią Žemę, palietei savo pirmuoju verksmu kažkieno džiaugsmo ar laimės debesį, jį paklupdei ir lyg prisakei jau dabar melstis tau, tave dievinti, lepinti … .

Esi kalta, nes užaugai ir panorai nusipurtyt to tupinėjimo aplink tave, to kiekvieno tavo žingsnio reguliavimo, kada į dešinę, kada į kairė, kada tiesiai.

Esi kalta, kad nepaklusai dėsniams ir ieškojau savo, savęs juose, už jų. Klimpai, klupai, kėleisi su vis augančiu kaltės jausmu, kad neatitinki jokių stereotipų, nesi tokia, kokios tavęs norėjo ir dar dabar yra tokių, kurie norėtų, kad pagal juos būtum.

Esi kalta, kad debesį kartas nuo karto myli labiau nei saulę. Šaltį priglaudi savyje dažniau nei šilumą. Stumi nuo savęs tai ir net tuos, kuriuos reikėtų glausti, priglausti ir nepaleisti. Norėtum kitaip, bet negali, nes išduotum save kaip tokią ir tavęs jau nebūtų kaip individo.

Esi kalta visu savo gyvenimu, meile jam ir kartas nuo karto supurtančia neapykanta jam, tam gyvenimui, kurio prasmę imi ir pameti.

Esi kalta tais per daug ilgai užsitęsusiais savo rugpjūčiais, kurių lauki ir kurių jau nekenti. Nes kiekvienas jų gali būt paskutinis. Ir vėl būsi kalta savo išėjimu su Tamsos piemeniu. Nes kažkam pridarysi rūpesčių, kurių ir taip jau su kaupu atseikėjai kitiems. Ta kaltė nesibaigs niekuomet, net išėjus. Kažkas tyrinės tavo buvimą, narstys ir būtinai niekins viską, ką darei taip ar ne taip.

Esi kalta net šiuo kalbėjimu. Nes kažkam sugadinsi nuotaiką, kažkas prisvilins keptuvėje blynus, beskaitydamas tavo rašliavą,
ar dar kam kažkoks biesas nutiks.

Esi kalta, nes nerandi atsakymo, kodėl tiek daug tavyje to kaltės jausmo. Nuo pat gimimo iki išėjimo ir po jo.

Mišrainė

23 sausio, 2020
Manyje tiek laukimo, kad nustembu pati. Laukiu ryto, vakaro, ateinant artimųjų, pavasario laukiu, rudens, lietaus ir kad pagaliau jis liautųsi. Laukiu kaimyno durų virsmo, įprastų dienos garsų už lango, varno kranktelėjimo, balandžių burkavimo. Laukiu ir laukiu. Ir suprantu, kad esu vienas ištisas laukimas. Sumišęs su nesibaigiančiu ir manęs nepaliekančiu ilgesiu to kažko, ko niekuomet nebuvo, kas galėjo būti, bet jau nebus. Taip ir liks ilgesys laukime. Kai esi sandūroje su išėjimu, ypač gailu to, ko niekuomet nepatyrei, kas praėjo pro šalį net krašteliu neužkliudęs tavęs. Gailu, bet neskaudu. Kol dar judi, esi čia, gali gyvent laukimu, ilgėtis tame laukime, ko daugiau ir reikia. Nors juk dar yra, sako, tikėjimas. Tikėtis niekuomet nevėlu? Abejoju. Gyvent tikėjimu, kad kažkas dar bus, ko geidi, ko nebuvo, kas praėjo, tavęs nepastebėjęs, kai jau esi sandūroje su išėjimu, mano manymu gerokai kvaila, gal net kitų
atžvilgiu nedora. Nes lyg juos įpareigotumei tuo savo tikėjimu. O to visai nenoriu.
 
Gyvenimas velnioniškai materialus dalykas. Ima ir padaro iš mūsų mišrainę. Ko tik mumyse tuomet nerasi. Ir pupelių, ir žirnelių, morkų ir bulvių, užpilo ir dar visokiausių niekų. Be kurių galėtume, bet nesugebame gyvent. Griebiame, grūdame į save kuo daugiau. Pripildome save visokio niekalo, o kai jau nevaliojame nuo viso to normaliai judėt ir gyvent, pilame kitiems ant galvų. Tegul springsta paspringsta, nes jau negaila, nebešykštime. Nesu išimtis. Laukimas ilgesyje ar ilgesys laukime, tai tik dvi manęs sudedamosios dalys. Iš esmės esu mišrainė visko kaip ir visi aplinkui. Tiek visko į save sugrūdau, dabar mėginu iš savęs išimt ir grūst kitiems, kurie dar tuštoki visokio niekalo ar nesusivokia, ką į save grūda. Ko nepasinaudot, jei yra dar nesusipratėlių šioje srityje. Po šimts perkūnų viską, net ir tuos dvasinius lobius, kurie gal ir rado kokią terpelę manyje, kad per klaidą įlįstų. Išeit noriu lengvai ir lengva. užtenka jau, kad tampiau viską savyje per kemsynus, lygumas, kalvas ir … šitiek metų. Dar ir juos, kad kur galas, ant pečių tąsau. Tik bijau, kad galiu nespėt visko atsikratyt. Teks tokia mišraine ir išeit. Viena paguoda, kad vargu ar kam pavyksta tą mišrainę prieš išeinant iš savęs iškuopt. Išėjimo momento juk nė vienas nežinome.
2020