Archive for the ‘Proza’ Category

Apie atmintį ir ne tik

7 sausio, 2020

Galvoju apie atmintį. Ir apie tai, kiek ji siekia atgal. Žmonės, įvykiai, svarbūs, mažiau reikšmingi, gerokai išblukę. Iš visko sudėlioji save, savo gyvenimą nuo iki dabar ir tuo pasiremdamas, konstruoji, kiek valingai, kiek ne, tą savo ateitį, kurios gal nespėsi net pamatyt, patirt, joje tavęs jau nebus. Bet bus kiti. Pavydu? Tai kažkiek pavydu. Normalus žmogiškas jausmas kaip ir meilė. Lakas ir erdvė, buvusios iki manęs, būsimos po manęs, kažkaip nedomina. Gal tik žmonės, kokie jie bus, kokie mus pakeis ir įvykiai. Sakysit, be erdvės ir laiko jie negali egzistuoti. O ką gali žinot. Pažanga, viskas tobulėja. Gal ir nereikės žmogui kuomet nei erdvės, nei laiko. Ir jie ir įvykiai tiesiog bus ir tiek.

Įvykiai ir žmonės iš praeities į dabartį vieni atkeliavo, kitų nėra, nes neužčiuopiu jų buvimo savyje. Susilieti vienu kitu skambučiu, pamatai pėdsaką, jų paliktą po kokiu įrašu ar nuotrauka. Tuo ir lyg pasako: Esu dar, tave matau, bet nėra laiko, mano erdvėje nėra tau vietos. Na va laikas ir erdvė. Du dalykai, kurie mane visuomet šokiruoja savo (ne)buvimu. Dvi lazdos, kuriomis pasiremiame, kai žmogus dėl kažkokių priežasčių yra nemielas, nepageidaujamas erdvėje, kuriam tiesiog gailu savo laiko. Noriu rėkt: “ Išmeskim iš savo makaulės, iš savęs tas dvi lazdas, į kurias taip atkakliai remiamės, kai nenorime susitikt, matyt, kalbėt, bendraut gyvai. Atsiras ir laiko ir erdvės. Sau, tam žmogui. Na o jei jau rimtai nenorime, nemalonu, tai ir sakykime tą NENORIU. O netrinkime, liaudiškai tariant, “lazanką“. “

 

 

Uždaro vaiko svetingumas

7 spalio, 2019
Gražu ir gerai visur, kur manęs nėra. Kur niekuomet nebuvau ir nebūsiu. Ten miela ir jauku, nes aš čia su visais savo rūpesčiais. Vis rečiau atrakinu savo buto duris, kad išeit į gatvę,pilną man svetimo nesvetingo šurmulio. Bet ir aš svetingumą seniai pamiršau kažkuriame miesto skersgatvyje kaip dvokiančio kvapo dūmą. Maniau pakilt nuo kėdės, nuvažiuot, tėkšt save priešais svečiu kokiam niekuomet nematytam draugui. Pabūgau savęs, savo dirglumo, kai iš pagrindų užkabina žvilgsniu, net ne žodžiu, pasislėpusį manyje uždarą vaiką. Nuo aušros iki kitos aušros tyliu, jei nenoriu kalbėt, nenoriu savęs sudegint žodžiu, kuriame rusena ugnis. Jai deja nevirst visagale liepsna, nes aš tik vaikas su užgaida tylėt, net jei kiti iš to piktai šaiposi. Koks kam skirtumas, ką vaikystėje veikiau, kokie žaislai mane supo, ar apskritai juos turėjau. Aš ir taip vaikystę tempiu savyje per viską, kas melas ir negryną. Ištempiu ir laikau savyje, nes tik tiek lieka po kvailų suaugusiųjų psichologinių atakų, į kurias atsakau tylėjimu uždaro vaiko. Tiek buvo mėginimo įvelt, prikelt, prakalbint. Visas menas veltui. Kur manęs nėra, viskas visuomet gerai, gražu. Tai kam tuomet, kam ir kodėl manęs reikia?

(more…)

Povo povyza

1 rugsėjo, 2019

 

Manęs nedomina, kas vyksta už mano buto durų, laiptinėje. Žmonės ten vaikšto, šnekasi, juokiasi. Man nerūpi jų gyvenimai, ligos, nerimas, susikaupimas, skolos, turtai, nepritekliai ir etc. Individualistė, save sureikšminusi savyje, kokia dar? Nagi apibūdinkite. (more…)

Mėta

8 rugpjūčio, 2019
Pasaulis pagal katę
Nieko naujo nenutiko. Tik atėjo rytas. Tik saulė patekėjo nustatytu laiku. Paukštis užgiedojo ir nuskrido. Šuo ir vėl aplojo pro šalį einantį. O ko tikėjaisi? Su rytu kažko stulbinančiai naujo, niekuomet dar nepatirto? Tuomet reikės išmokt žiūrėt kitaip, matyt kitaip, kitaip jaust, kitaip viską priimt.

(more…)

Nulūžusi vaikystės kriaušė

4 rugpjūčio, 2019

2013 m. birželio 21 d.
Tą siaurą negrįstą gatvelę negalima buvo net pavadinti gatvele. Tiesiog keliukas. Namelių virtinė, pievikė, įsiterpusi tarp jų. Bet labiausiai mums, vaikams, magėjo raudono namo kaimynų kriaušė. Aukšta, storu liemeniu augo ji prie pat tvoros. O kriaušikės tokios nedidukės ir saldžios, kai rudeniop prinokdavo, tiesiog traukte traukė mus būriais. Rytais, ypač jei naktis būdavo vėjuota, tai šiapus tvoros jų prikrisdavo galybė, ir mes jas susirinkdavom, nepaisydami pikto kaimyno žvilgsnio ir tėvų grūmojimų. Šiapus mums jau nebuvo jo, buvo visų ir mes jautėmės pilnateisiai tų susirinktų kriaušikių savininkai. O kriaušė ir toliau šiapus tvoros nukrėsdavo nuo šakų jau sunokusius savo vaisius ir linguodama savo apsunkusiomis šakoms kviesdavo mus į puotą. Sena buvo kriaušė, bet vaišinga. Buvo, nes nebėra.
Ta rugpjūčio naktis buvo audringa, daužėsi perkūnas, žaibavo, švilpė vėjas. Buvo girdėt kaip linksta medžiai, į mūsų namelio sieną gūdžiai daužėsi nepritvirtinta langinė. Radom ją paskui nusviestą į daržą. Kažkur kažkas triokštelėjo, šlumštelėjo, krito. Gulėjau ir galvojau, kad bus daug prikritusių kriaušikių. Kad tik spėčiau anksčiau už kitus vaikus! Vėjas aprimo tik paryčiui. Pribėgus prie lango pamačiau , kad kažko trūksta. Kažko nebėra, tokio artimo ir įprasto. Anapus raudonojo namo tvoros pamačiau stovinčią kaimynę. O toje vietoje kur augo kriaušė nieko nebuvo. Išbėgau į kiemą. Pribėgus prie vartelių sustojau. Senos vaišingos kriaušės jau nebuvo. Riogsojo tik kelmas, visas viduje sutrešęs, o ji pati bejėgiškai gulėjo šalia ant žemės vis dar tiesdama šakas su aplipusiomis saldžiomis kriaušikėmis. Lyg norėdama paskutinį kartą visus pavaišinti. Nepastebėjau kaip susirinko ir smalsios moterėlės, sulėkė vaikai. Kažką šnekėjosi tarpusavyje. Pamačiau tik kad, raudonojo namo šeimininkė atsinešė krepšą (taip mūsuose vadindavo pintinę) ir ėmė negailestingai raškyti kriaušikes, vis primindama šaką. Mes, vaikai, taip pat puolėm draskyti kriaušikes. Ir man pasirodė, kad girdėjau kriaušės tylią skausmingą dejonę. Ji paskutinį kartą pavaišino visus savo kriaušikėmis, suprasdama, kad niekam jau nebus reikalinga, niekada pavasarį neapsipils baltais žiedais, neklegės vaikai jos paunksmėje ir niekas nebedėkos jai už jos skanius sunokintus vaisius.
Kitą dieną mačiau kaip raudonojo namo kaimynas nukapojo tuščias šakas ir supjaustė kriaušę. Mano vaikystės kriaušę…

Pažadų tiekėjas

27 liepos, 2019
Ankstyvą rytą paskambino prie durų. Apsiverčiau ant kito šono. Maniau, nueis ir tiek. Skambutis įkyriai grojo savo muzikėlę toliau. Skambinantysis buvo stipriai atkaklus. Atsikėliau, įsispyriau į šlepetes ir nušlepsėjau prie durų. Pažvelgiau pro akutę. Kažkoks gerai įmitęs vyriokas spaudė ir spaudė skambutį.

(more…)

Mėta

26 liepos, 2019

Diena nuo AŠ

Už lango paukščių suokalbis ne kitaip. Mėta vartosi nuo šono ant šono. Tikėdamasi dar užmigt. Kokia prasmė keltis anksti, jei to atsikėlimo reikia tik jai pačiai. Kokia gardi bebūtų kava, kvepia ji vienatve. Ir toji absoliučioje stagnacijoje. Vakar džiaugėsi užbaigusi dieną, apmaudavo už per ilgą vakarą, nusidriekusį į naktį. Dienos paukščiais, vakarai gryna painiava. (more…)

Tarp zujančių daiktų

30 birželio, 2019
Negyveni.
Esi dalelėje šviesos,
dalelėje tamsos.
Grindinio įtrūkime
įstrigusi viena tavo koja.
Kasdienis ritmas tavyje
užgožia tavo poetišką sielą.
Lyg kam jos reikėtų
tarp zujančių,
tarpusavyje rungtyniaujančių
bedvasių daiktų.

(more…)

Laukinis šuo manyje

30 birželio, 2019

Mėginu išgaut iš tylos meilės įžadus.
Įdomu, iš kiek žodžių jie susidės, kad būtų tikri.
Būtinas skiemenų skaičius. Rimas, ritmas…
Kad sudarytų sonetą su virsmu į dainą.
Už sienos girdžiu kas rytą derinamą gitarą.
Naktis išderina ją? Tamsa ar sapnais?
Mėginu įgraužt į save norą egzistencijai
be kūrybinio tvaiko. Per giliai įsėdo
ar per stipriai aštriais nagais laikosi?
Ar septyniomis galybėmis pati jo nepaleidžiu?
Laukinis šuo Dingas ¹ ant manęs kieme skalija.
Tas, iš kažkada paauglystėje skaitytos knygos.
Gyvas iš kur tarp miesto mūrų imtųsi, juk neprijaukintas.
Buvau ar nebuvau paauglystėje laiminga?
Laukinis šuo Dingas – dilemos pradininkas – buvo ilgam dingęs. Išdygo iš niekur, o gal iš tylos, kurioje vienpusiškai buvau laiminga. Pamėginau išgaut iš tylos meilės įžadus. Abipusiai darniau skambėtų, tvirtesnė jungtis būtų.
Tik kodėl taip šaižiai skalija ant manęs laukinis šuo Dingas?
2018-07-14

¹R. Frajermanas. Laukinis šuo Dingas. Apysaka.

Esybė su mirtų kvapu

27 birželio, 2019

Kuo tau užkliuvo kito žmogaus duotybė? Kuo? Tavo tokia, jo kitokia. Ir kuo tau užkliuvo kito žmogaus esybė? Tuo, kad ji kitokia nei tavo? O velniai žino. Ėmė ir užkliuvo. Iš pasąmonės gelmių išniro sena nuoskauda į paviršių. Kaip išpurtęs nuo vandens skenduolis, nes pamiršai pririšt tą nuoskaudą prie betono luito ir tik tuomet skandint. Dabar visą dieną, o gal ir kelias vaikščiosi be dangaus malonės, o tai ir be to žmogaus malonės, kurio duotybę ir esybę užkliudei.
(more…)