dvi ypatos

25 rugsėjo, 2021
ant paliegusio savo peties
padedu galvą
idant paglostytų apklostytų
pavargėlę
juk neatstums mano galvos
mano petys
paliegęs glostys pavargėlę
gerumo delnu
paliegęs petys pavargusi galva
dvi mielos ypatos
nes mano
2021

už durų

25 rugsėjo, 2021
už lūkuriuojančių durų
vaikšto tyla
treniruotais pirštų galiukais
nekantrauju paspaus skambutį
ar nušiugždės
it tarakonas į tamsų kampą
maivosi tyla priešais durų akutę
nakties veidu
it trupinys nuo vakarienės stalo
praveriu lūkuriuojančias duris
tylos atvejui
it nekalta mergelė drovisi užeit
tai ir lik anapus lūkuriuojančių durų
vaikščioti
treniruotais savo pirštų galiukais
nakties veidu
2021

Grubiai

24 rugsėjo, 2021
Kas už lango?
Ogi lietus ir bjaurastis
darganos pavidalu.
Nepoetiška juk sakyt,
kaulus maudžia, sakysiu,
siela laužosi nekaltybėje
mergelės be skaistybės.
Užmiršo kaimynas išleist
paskrajot karvelius
karališkos prigimties.
Kas už lango?
Sumauta niūri rimtis ir
trupiniai nuo stalo,
viskuo turtingo.
2021

Tebūnie man mano palaima

24 rugsėjo, 2021
Tebūnie man mano palaima
Pavargau. Ir jau nenoriu grįžt į ištakas, į ten, iš kur atėjau į šį sumautą pasaulį, ir pati nuo to jaučiuosi sumautai visais atžvilgiais. Todėl liksiu prie užverto lango, už uždarytų, užrakintų durų. Su neveikiančiu skambučiu virš jų. Sėdėsiu apsikabinusi tai, ką turiu ne aplink save, o savyje. Ir neleisiu niekam į tą savyje pretenduoti. Nei su tuo GP, nei be jo. Pamažu nutrūks ryšys su viskuo, ką mėgau, mylėjau, kuo gyvenau, kuo mitau ir maitinau savo mintis, savo sumautą visomis prasmėmis sielą. Apsikabinsiu realiai savo tris “dukras“, mintimis savo sūnų ir anūkę. Manęs nereikia glausti, aš nenoriu, nemėgstu. Atžarumo manyje, kaip rusai sako, prud prudi (semt neišsemt). Jei manote, kad viskas tiesa, ką išsakau, apsirinkate. Bet tebūnie tai šventas apsirikimas. Apskritai viskas, kas dabar vyksta, kas vyko ir kas dar vyks, tebūnie šventas apsirikimas. Nuo to bus tik lengviau ir fiziškai, ir dvasiškai. Skaitau, ką rašau šiomis dienomis. Viskas įgauna kitokį atspalvį ir kitokį pagreitį. Jei reikėtų sudėliot, surūšiuot kokiais ciklais, diptichais, triptichais … nebūtų galima. Tai aidas į nuovargį. Nieko daugiau. Bet pavargt juk galima, nedraudžiama. Nebent pats sau uždraustum. O aš sau nedraudžiu. Nuovargis man jau būtinybė. Aktyvi jau buvau. Dabar pabūsiu pasyvi. Atotrūkis nuo visur, į viską skubančių, gali ir bus ta palaima, kurios visuomet geidžiau. Tik man neleido, įkyriai neleido pripažint, kad tokią teisę turiu. Tą teisę tiesiog pasiimu ir tiek. Bausite? Išjuoksite? Piktinsitės? Pamokslausite? Jūsų teisė, ja naudokitės be išlygų ir sąlygų. O aš savąja naudosiuosi irgi be jų. Geros visiems dienos. Taip ilgai nešvinta, per ilgai. Per daug tamsos. Bet tebūnie.

20 rugsėjo, 2021
Tu visur.
Dienoje, naktyje,
bučinio saldume.
Ne, aplink dargana,
ir į sielą įsigudrina.
Tu visur.
Širdies plakime,
kas rytiniame kavos
gurkšnyje.
Ne, aplink dargana
ir veidai paniūrę.
Tu – vaizduotės viltis.
Tu visur,
kur nugelto rugpjūtis.
Kiekvienam vėjo gūsyje
šiluma iš Tavęs.
Žaibo išlydis
liktų veide strazdana.
Ne, aplink tiktai
dargana ir pūvantis
suvalgyto obuolio
graužtukas.
2021

Vaizduotė

19 rugsėjo, 2021
Ten už miesto
ištvirkauja pievos
ražienomis.
Blaškosi paukščiai,
negalėdami patikėt
vasaros baigtimi.
Vėl dėl kiekvieno trupinio
belsis į sieną
tarp savęs ir miesto
padarų.
Išeisiu iš namų
galvą panėrusį,
nepastebėdama
saulės šypsenos
atspindžio kaimyno lange.
Mano vaizduotėje tik
ten už miesto
šio rudens pievos
ištvirkauja ražienomis,
pasinaudojusios žemės
sočiu svetingumu.
2021

Akmeniu

19 rugsėjo, 2021
Atleisk, kad per tave
aš akmeniu.
Toks nemielai sudrėkęs
aušta rytas.
Tyla iš pasalų tarp mūsų
įsispraudžia.
Naivu tikėtis saulės virš
atšalusių namų.
Atleisk, kad žingsniuose
nebėra grakštumo
ir akyse ugnelės nedega,
vos vos rusena.
Pavargusiuose nuo manęs
keturiuose kampuos
anie jausmai voratinkliuos
painiuose gyvena.
Rudens akibrokštai lietumi
tikri, be melo.
Einu į jį, patrauksiu akmenį
nuo tavo kelio.
2021

Klaustukai

19 rugsėjo, 2021
Tu į mane saldžiąja vyšne,
Aš į tave saldžiarūgščiu obuoliu.
Nėra sielų darnos, nėra. Nei
šiandien, nei dienoj vakarykštėje.
Krykštaujame kampe kas sau už
lango lietui smagiai lyjant.
Tu į mane degančia paryčio aistra.
Aš nuo tavęs šalvenančia sutema.
Ar padėtų, susikeitus būsenomis?
Ar išgirstume abu pempių klyksme
jausmą, prilygstantį muzikai?
2021

Akibrokštų soti

14 rugsėjo, 2021
Vaikštau
gatvės žibintų šviesa.
Stumdau tamsą.
Juodų akibrokštų
man gana.
Šviesa koruliuoju
savo prigimtinį jausmą.
Nuostabu, kai tyliai
meldžiasi Dangus
dukrai Žemei.
Mėnuo blaškosi jaudulyje,
gal jo šviesos
jau tik jam vienam reikia.
Susitelkiu
būt gatvės žibintų šviesa,
stumdyt tamsą,
kol diena išstums mane,
savo laiką baigiantį
atgyvent vaiką.
2021

11 rugsėjo, 2021
Buvimas savimi –
Kančia.
Prilyginčiau kasdienei
Mirčiai.
Pakelt save lig pirmo
Debesies
Ir sviest į akmenuotą
Žemę,
Teigiant sau: Didybė.
Išgaruoja su
Kilt ar kristi ketinančiu
Rūku.
Sūri rasa būt savimi
Kelius nukloja.
2021