8 vasario, 2021
Vėl ir vėl su rudens gandrais.
Iš jų šiluma lyg iš saulės.
Neįžeis, neišduos, neparduos.
Nerimą nusineš ant savo sparno.
Tas rudens šulinys vėlei pilnas
gyvybės vandens iš pasakos.
Kleketuos gandrai, kleketuos
gerumu, nežadėdami parnešt,
ko prašau, kas ne jų valioje.
Skriskit, mano rudens gandrai.
Mano rudens šuliny nesenka
dar gyvybės vandenys.
2021

7 vasario, 2021
Sušildyk
mano dieną.
Paprastu žodžiu
be papuošimų.
Be įmantraus įrėminimo
apdarų. Banalu.
Ryškiais žiedais ar snaigės
baltumu nedailink.
Aš šitaip myliu
žodžio paprastumą
iš tavo lūpų.
Ar užrašytą ant kasdienės
vargo skiautės
ankstyvą žvarbų rytą.
2021

6 vasario, 2021
Iš lėto per sniegą,
kuriame nerandi prasmės.
Kuriame mūsų pėdos
pradingsta, nepalikdamos
net krislelio vilties.
Ilgesiu sninga iš dangaus.
Vėluojam, pamirštam mylėt
baltus gandrus rudens.
Save prisaikdinti atidėliojam
vieninteliam žmogui.
Atsiduodam vėjams. Ir lieka
save tik aimana kedent.
Per pusnį iš lėto.
Atkakliai prasmės paieškoje
Gal dar pavyks baltus rudens
gandrus širdimi prisišaukt.
2021

5 vasario, 2021
Bus dar metas,
pavirsiu laukų drugeliu.
Kvepės žiedai saulėje.
Puotaus su lietumi.
Drugeliu kilsiu į saulę
sudegint sparnus.
Varvės bičių medus
nuo vaiko rankų.
Nelauk, dabar
suviliok mane dar kartą
saulės laidoje.
Tokie saldūs tavo bučiniai
vasaros karščio naktyje.
2021

Išlijo delčios

5 vasario, 2021
Išlijo mano delčios
balto dobilo lietumi.
Neklausė manęs,
nepaklausė, kodėl
pražilo mano naktis.
Ir kodėl nutilo mano
balsingoji volungė
kasdienėje sumaištyje.
Širdimi priglusiu prie
kalvos, žaliai apaugusios,
palaistytos manų delčių
balto dobilo lietumi.
2021

3 vasario, 2021
Vaikštau.
Iš kampo į kampą,
niūniuodama dainą
senųjų laikų.
Užuolaidą vėjas kedena
į taktą. Šiuolaikinis, bet
supranta tapačius jausmus.
Truputis pelkių dvelksmo.
Rytas be galo skaidrus.
Zylių šneka už lango
debesims neužklius.
Bus sniego iš sniegenų
dūko pušyje už namų.
Visi kampai išvaikščioti,
atminimo žvakėms degant.
Melodija lūpose
iš anų laimingų dienų.
2021

1 vasario, 2021
Nesapnuok manęs.
Tavęs seniai nesapnuoju.
Mes – dvi skirtingos šviesos
Žemės juodam delne.
Aukojam save per meilę ir
ilgesį amžino rytojaus,
įsprausti laike nuo iki.
Mes abu angelai velnioniško
prado su nuodėminga
praeitimi dabartyje.
Dienoje vaikštom akli, pasimetę,
naktį praskriejame kometa.
Seniai vienas kitą praradome,
seniai nesimatėme.
Dvi viena kitai neutralios šviesos
Žemės kietame delne.
2021

1 vasario, 2021
Degs aguonos krauju
pievoje, kur boružės
ieško savo skrydžiui
į Dangų atspirties.
Basos smilgos vaikščios
lig ryto, apkvaitusios
nuo mėnesienos šviesos.
Žodžiai tušti ir buka
manyt, mintimis sutraiškysi
duriančias ražienas.
Degs aguonos vasaros kaitra,
per tamsaus raudonio.
Palaiminta diena ar palaiminta
naktis užpildys tuštumą
vienos vasaros aguonų aistra?
Klausiu boružės.

31 sausio, 2021
Rytoj neturėsiu nieko.
Tik blakstienomis
užkabinsiu dangaus šviesą.
Aistroje bučiuosiu
pavasario žydinčius karklus.
Nieko neturėt, tik save.
Ir judėt iš lėto senyva antimi
paupiu, trumpam pakilus,
bristi vėl į giluminius vandenis.
Rytojus ateis iš niekur.
Rinksiu nuo grindinio blakstienas.
Išstūmė dangūs.
Neturėsiu nieko. Tik jas vienas.
Palaimintas ar pažymėtas
senatvės terminu.
2021
 
 
 

30 sausio, 2021
Viskas paprasta.
Rytas išaušo.
Tiktai keista,
miesto pakraštyje
juodi debesėliai
tarpusavy kaunasi.
Ir … nusidriekia
tamsaus kraujo gija.
Upė po ledu
neša savo vandenį
ligi išsvajotų krantų.
Juodvarnis ištiesia
sparną lėkt per likutį
gyvenimo kartu.
2021