Žemei

Esi tokia žemiška.

Lyg vėjo gūsis.

Lyg rasa, jo nukrėsta

nuo medžio šakos.

Lyg paukštis medžio

pačioje viršūnėje

giedantis savo psalmes.

Esi kažkam balzamas

ant skeldėjančių lūpų.

Kažkam atvira žaizda.

Esi moters likimas

iš anapus rūko

išplaukęs gėlėta suknia.

Raukšlėtais delnais

nuglostai ramindama

širdies viesulus.

Žemiškas tavo grožis

alyvos šakelėje.

Net jei aplink banaliai

tanki sutema.

2022

Verlibras

Gera, nes manęs nėra.

Ir nečirpia žiogas, nes

dar mieguistas.

Balkono langu bėgioja

išblyškusi boružė.

Nustumiu į akliną kampą.

Per anksti pabudo.

Neišgyvens.

Manęs nėra. Tik siūbuoja

už lango medžiai.

Pirštu baksteliu į klevą:

Gal jau pilnas sulos.

Blyškioji boružė išsikapsto

iš tamsaus kampo.

Ropoja balkono langu.

Išmest į šlapdribą ar tegul

minta lango šalčiu.

Te jai bus gera be manęs.

Nusisuku ir nueinu.

Manęs nėra. Garuoja kava

ant pusryčių stalo.

Suvokiu: Be manęs gera net

man pačiai.

2022

Ar sulauksiu tikro pavasario.

Pramerkiu akis, o aplink ūkanos

Vėjo gūsiai tąso polietileno maišelį.

Bus pavasario lietus. Iš dangaus,

sumišusio su žemės dulkėmis.

Aš viena jų, sklandysiu ore, kol veidu

atsitrenksiu į miesto grindinį.

Ar skaudės? Nežinau. Esu tikra,

jausiu savo kūno svorį ir tai,

kad dar gyva, paskendusi kylančių

klausimų anatomijoje.

Bus, kas bus, kaip bus ar bus,

sulauksiu to ano ar ne.

Vėjas užmetą polietileno maišelį

ant gatvės žibinto. Pabodo tąsyti.

Aukštuma dienų, žavesys tolimo.

Klausimuose įstrigusi, vėjo gūsį

įkvepiu į save. Artumu šildo.

Baugu iškvėpt įkvėptą. Ir ištart sau

gana derint žodžius kas rytą.

2022

Kelias

Baltu dobilu kelias grįstas.

Sutemos virš namų.

Šokyje ūkanos tirštos juodais

ratilais virš upių sraunių.

Balto dobilo išbraidytos pievos

už rėkiančio miesto.

Smegenų pusrutuliai atsparūs

ryto aistrų žaroms.

Širdis strimagalviais lekia baltu

dobilu grįstu keliu.

2022

Vėlyvosios spanguolės

Trys saldžios vėlyvosios spanguolės,

sutūpusios baltose samanose.

Kas jūsų nerinko, nesupras renkančio.

Šitiek aistros įdėta į kiekvieną

rūgščiai sirpstančią samanose uogelę.

Dieviško saldumo širdžiai,

nors vėlavo suvėlavo sielos pavasaris.

Kažkas užrūstintu veidu

mindo ir mindys vėlyvąsias spanguoles.

Į baltas minkštas samanas

įsispraudusios šypsosi sau ir saulei trys

vėlyvosios spanguolės.

2022

Dar ne

• Nepavargau.

Dar pavargsiu sutikt

tekančią saulę.

Dar pavargsiu skalbt

save lietuje, lietumi.

• Abiem kojom remiuosi

į pulsuojančią Žemę.

Abiem rankomis Dangų

debesuotą prilaikau.

• Nepavargau.

Dar ne. Dar pavargsiu.

Pulsuojančiai Žemei

kylant ligi Dangaus.

• Upių tekėjimą

abiem rankomis išsemsiu.

Širdis varinės jų

neišmatuojamas sraunumas.

• Nepavargau.

Dar tik pavargsiu rinkt

nuo pelkių šlaito

purienų gelsvumus.

• Nuo saulės, lietaus

ir nuo sniego apkvaitusi.

Toks gaivus šaltis

ant nepavargusių, dar ne,

mano smilkinių

2022

Balandėlė

Kalu kalu

save, tave, kitus

prie kryžiaus.

O balandėlė sklando

virš visų namų.

Saugiai švara apgaubti

pasiryžusi, paslėpti po

sparnu trapiu.

O aš kalu kalu lyg genio

prakeiksmo apsėsta

save, tave, kitus

prie kryžiaus

už nevientisą likimą.

Už dūmą, kylantį į dangų,

iš atsainiai sumūrytų

iš plytų kaminų.

O balandėlė sklando

baltu pranašu danguj

virš žemės.

Nejau jai nebaugu?

2022

Žavesys

Apsigaubk Dangaus mėliu

šį kraupų rytą.

Amžinybės lietūs krenta iš

netikro debesies.

Raudonuoja pėdos Žemėje

vaikiškai mažytės.

Nemindysiu. Tegul boluoja

sąmonėje amžinai.

Pavasario Dangaus mėliu

apsvaigęs kovas

ieškos sparnams erdvės.

Apsigaubk Dangaus mėliu

į ten išeidamas.

Juodas rūkas viršum miesto

klaikiai trankosi.

Grįžęs kada nors man tarsi,

koks tas amžinybės žavesys.

2022

Apie midų

Iš nuvalkiotų frazių

sudėlioju mintis

į seką. Pačiai kartu

burnoje nuo jų.

Pasakose toks gražus

gyvenimas su pabaiga,

kurioje midūs per

barzdas ir nebėra kančių.

Realybėje kitos vertybės

ir kita baigtis.

Nuomonės tarp savęs

negailestingai pešasi.

Dar viena bus diena

sumaitota konvulsijų.

Midų iš rago gėrė vikingai.

Jokia tai išeitis.

2022

Nebuvėlis

Atsimeni vėją,

kurio nebuvo?

Tykiai šnarėjo klevai,

šakomis susiglaudę.

Ką jie kuždėjo,

ką mums žadėjo,

vėjas, kurio nebuvo,

nusinešė rudens laukais.

Ar dabar metas

kalbėt apie jausmą, kai

blaškosi kovas virš

daugiabučių stogų?

Atsimeni vėją, palankų,

kurio nebuvo,

klevų linkėjimą eiti kartu?

Blaškosi kovas.

O gal tai kovarnis,

kapojantis kovą savo

galingu snapu?

Viskas taip žmogiška, ką

prikuždėjo klevai per

nebuvėlį vėją.

—————————

Kovas ir kovarnis siaučia

virš daugiabučių stogų?

2022