Žemei

5 balandžio, 2022
Esi tokia žemiška.
Lyg vėjo gūsis.
Lyg rasa, jo nukrėsta
nuo medžio šakos.
Lyg paukštis medžio
pačioje viršūnėje
giedantis savo psalmes.
Esi kažkam balzamas
ant skeldėjančių lūpų.
Kažkam atvira žaizda.
Esi moters likimas
iš anapus rūko
išplaukęs gėlėta suknia.
Raukšlėtais delnais
nuglostai ramindama
širdies viesulus.
Žemiškas tavo grožis
alyvos šakelėje.
Net jei aplink banaliai
tanki sutema.
2022

Verlibras

5 balandžio, 2022
Gera, nes manęs nėra.
Ir nečirpia žiogas, nes
dar mieguistas.
Balkono langu bėgioja
išblyškusi boružė.
Nustumiu į akliną kampą.
Per anksti pabudo.
Neišgyvens.
Manęs nėra. Tik siūbuoja
už lango medžiai.
Pirštu baksteliu į klevą:
Gal jau pilnas sulos.
Blyškioji boružė išsikapsto
iš tamsaus kampo.
Ropoja balkono langu.
Išmest į šlapdribą ar tegul
minta lango šalčiu.
Te jai bus gera be manęs.
Nusisuku ir nueinu.
Manęs nėra. Garuoja kava
ant pusryčių stalo.
Suvokiu: Be manęs gera net
man pačiai.
2022

31 kovo, 2022
Ar sulauksiu tikro pavasario.
Pramerkiu akis, o aplink ūkanos
Vėjo gūsiai tąso polietileno maišelį.
Bus pavasario lietus. Iš dangaus,
sumišusio su žemės dulkėmis.
Aš viena jų, sklandysiu ore, kol veidu
atsitrenksiu į miesto grindinį.
Ar skaudės? Nežinau. Esu tikra,
jausiu savo kūno svorį ir tai,
kad dar gyva, paskendusi kylančių
klausimų anatomijoje.
Bus, kas bus, kaip bus ar bus,
sulauksiu to ano ar ne.
Vėjas užmetą polietileno maišelį
ant gatvės žibinto. Pabodo tąsyti.
Aukštuma dienų, žavesys tolimo.
Klausimuose įstrigusi, vėjo gūsį
įkvepiu į save. Artumu šildo.
Baugu iškvėpt įkvėptą. Ir ištart sau
gana derint žodžius kas rytą.
2022

Kelias

31 kovo, 2022
Baltu dobilu kelias grįstas.
Sutemos virš namų.
Šokyje ūkanos tirštos juodais
ratilais virš upių sraunių.
Balto dobilo išbraidytos pievos
už rėkiančio miesto.
Smegenų pusrutuliai atsparūs
ryto aistrų žaroms.
Širdis strimagalviais lekia baltu
dobilu grįstu keliu.
2022

Vėlyvosios spanguolės

31 kovo, 2022
Trys saldžios vėlyvosios spanguolės,
sutūpusios baltose samanose.
Kas jūsų nerinko, nesupras renkančio.
Šitiek aistros įdėta į kiekvieną
rūgščiai sirpstančią samanose uogelę.
Dieviško saldumo širdžiai,
nors vėlavo suvėlavo sielos pavasaris.
Kažkas užrūstintu veidu
mindo ir mindys vėlyvąsias spanguoles.
Į baltas minkštas samanas
įsispraudusios šypsosi sau ir saulei trys
vėlyvosios spanguolės.
2022

Dar ne

31 kovo, 2022
  • Nepavargau.
Dar pavargsiu sutikt
tekančią saulę.
Dar pavargsiu skalbt
save lietuje, lietumi.
  • Abiem kojom remiuosi
į pulsuojančią Žemę.
Abiem rankomis Dangų
debesuotą prilaikau.
  • Nepavargau.
Dar ne. Dar pavargsiu.
Pulsuojančiai Žemei
kylant ligi Dangaus.
  • Upių tekėjimą
abiem rankomis išsemsiu.
Širdis varinės jų
neišmatuojamas sraunumas.
  • Nepavargau.
Dar tik pavargsiu rinkt
nuo pelkių šlaito
purienų gelsvumus.
  • Nuo saulės, lietaus
ir nuo sniego apkvaitusi.
Toks gaivus šaltis
ant nepavargusių, dar ne,
mano smilkinių
2022

Balandėlė

22 kovo, 2022
Kalu kalu
save, tave, kitus
prie kryžiaus.
O balandėlė sklando
virš visų namų.
Saugiai švara apgaubti
pasiryžusi, paslėpti po
sparnu trapiu.
O aš kalu kalu lyg genio
prakeiksmo apsėsta
save, tave, kitus
prie kryžiaus
už nevientisą likimą.
Už dūmą, kylantį į dangų,
iš atsainiai sumūrytų
iš plytų kaminų.
O balandėlė sklando
baltu pranašu danguj
virš žemės.
Nejau jai nebaugu?
2022

Žavesys

22 kovo, 2022
Apsigaubk Dangaus mėliu
šį kraupų rytą.
Amžinybės lietūs krenta iš
netikro debesies.
Raudonuoja pėdos Žemėje
vaikiškai mažytės.
Nemindysiu. Tegul boluoja
sąmonėje amžinai.
Pavasario Dangaus mėliu
apsvaigęs kovas
ieškos sparnams erdvės.
Apsigaubk Dangaus mėliu
į ten išeidamas.
Juodas rūkas viršum miesto
klaikiai trankosi.
Grįžęs kada nors man tarsi,
koks tas amžinybės žavesys.
2022

Apie midų

22 kovo, 2022
Iš nuvalkiotų frazių
sudėlioju mintis
į seką. Pačiai kartu
burnoje nuo jų.
Pasakose toks gražus
gyvenimas su pabaiga,
kurioje midūs per
barzdas ir nebėra kančių.
Realybėje kitos vertybės
ir kita baigtis.
Nuomonės tarp savęs
negailestingai pešasi.
Dar viena bus diena
sumaitota konvulsijų.
Midų iš rago gėrė vikingai.
Jokia tai išeitis.
2022

Nebuvėlis

22 kovo, 2022
Atsimeni vėją,
kurio nebuvo?
Tykiai šnarėjo klevai,
šakomis susiglaudę.
Ką jie kuždėjo,
ką mums žadėjo,
vėjas, kurio nebuvo,
nusinešė rudens laukais.
Ar dabar metas
kalbėt apie jausmą, kai
blaškosi kovas virš
daugiabučių stogų?
Atsimeni vėją, palankų,
kurio nebuvo,
klevų linkėjimą eiti kartu?
Blaškosi kovas.
O gal tai kovarnis,
kapojantis kovą savo
galingu snapu?
Viskas taip žmogiška, ką
prikuždėjo klevai per
nebuvėlį vėją.
—————————
Kovas ir kovarnis siaučia
virš daugiabučių stogų?
2022