Nevykusi psalmė dienai

Diena su kavos aureole ant galvos.

Kartoko skonio, be svaigaus aromato.

Pieno puta ant sudirgusių lūpų.

Verkia aušra, nes jos nieks nepasigedo?

Gluosnis gaudo vėją dar žalia garbana.

Diena mėgaujasi kava iš mano puodelio.

Matyt gardi, jei dienai ant galvos kavos

debesėlis svaigsta aureole.

Kodėl nepradėjau dienos su žalia arbata,

medumi ir citrina pagardinta?

Būtų dienai ant galvos aureolė žalios

spalvos. Ne rudens, vasaros aksesuaras.

2021

Jei nespaustų batai

Rudenie, neverk už mano lango.

Dangus juk pilnas neišsemtos malonės.

Sumirga kartais debesimis pūkuotais

Ir vėl melsva palaima mėtosi.

Audringa prigimtis Dangaus nuspiria

Į Žemę paukštišką malonę žmonėms,

Sparnus paliepęs patiems užsiaugint.

Sliekai iš žemės, sliekais ant žemės.

Medžio liemeniu ar šakomis aukštyn.

Rudenie, juk viskas iš Dangaus malonės.

O kas ką semia, nulemia daugialypė

Žmogiškosios kasdienybės patirtis.

Gal ir aš dar išvaikščiočiau gatves,

Jei nespaustų batai širdies plotmėje.

Jei iki pūslių nenutrintų sielos

Daugiabučių nykiuose prieangiuose,

Sušokčiau laukinį tango ar fokstrotą.

Jei tik nespaustų batai širdies skilvelių!

Akių sūrumo neapsikentė net saulė

Ir … nuėjo miego. Sutemos

Numovė man batus tik lig kito ryto.

Rudenie, jei per dieną nespaustų batai,

Sapnai galėtų širdį per nakt

Dangaus malonėje saldumu kankinti.

2021

*** *** ***

Ant šalnotos pievos

tavo žodžiai sukrito.

Renki po vieną

ranka pirštinėta, kad

užrašytum ant atvirutės,

kad susakytum man

juos per kartą, lygu

norėtum ant smilgų man

juos slapčiomis suverti.

 

 

Nuo pievos šalnotos

žodžiai, be jausmo po vieną

rankioti, saulei užėjus,

išnyko tavo rankoje,

nes pirštinėta.

2021

Noras

Norėčiau

Laminuoto Dangaus

Žemės spalvos.

Su grumstu

Melsvame delne.

Su kalnais

Ant pečių, ežerais

Vietoje akių.

Su Upių sraunumo

Jausmais ir

Šventa kantrybe

Ariamų laukų.

Norėčiau Dangaus

Su ugnikalnių aistra,

Neapibrėžto ratu:

Gimt, gyvent, išeit,

Ir vėl viskas

Iš pradžių.

Pažadėto Dangaus

Man nereik.

Saldus Žemėje

Bičių suneštas medus.

2021

Andante

Žvelgi pro langą

Į krentantį Dangų.

Vienas po kito,

Vienas paskui kitą

Žvilgsniai atsitrenkia

Į vienas kitą ir …

Susimauna. Dangus

juk neprašė jo

Žvilgsniais raikyti.

Krenta lai krenta,

Griūva lai griūva.

Vyrišku įnoriu brūkštels

Per skruostą.

Sugros andante

Debesų krentantys

polėkiai.

2021

Intencijos

Kas lieka,

Kai mėnuo išplauna

Intencijas ir iškabina

Žvaigždžių lietuje?

Kai pikti elfai pasiglemžia

Vaiko miegą ir nusineša

Į skubančio laiko ertmes?

Iš klausimo

Kyla klausimai ir sklando

Ore, užkimšdami burnas

Atsakymams. Girių karaliai

Mėgaujasi savo neribota galia.

Gyvenimas būtų pasaka,

Jei nebūtų Girių karalių elfų.

Intencijos siurbčioja

Žvaigždžių lietų lyg alų.

Tikėkim, nealkoholinį.

Kitaip mėnesiena prarastų

Savo žavesį jų fone.

2021

Užuovėja

šiugžda lapai

lyja lietus ir bėga

šaligatviais

toks jaunas ir veržlus

lyg visko gyvenimas

lyg būtis ir nebūtis

su visais likimais

užrūstintais ir

medžių viršūnėmis

skraidančiais

balti šešėliai nakties

panoramoje

balta antelė ant sienos

įteigia regintiems ir ne

griūties nebus

surenku iš dykinėjančios

peleninės dulkes

sudėlioju naują žodį:

kur susibėga septyni

laukai pojūčiais

ten užuovėja

neprielanki absurdais

mintančiam miestui

2021

Priešpaskutinė

 

Jaučiu, iš savęs išspaudusi

paskutinę mintį

su šlakeliu romo esencijos.

Išradinėju naują, nekasdienišką.

Suvokiu, prilygsta

seniai išrastam dviračiui.

Sutrinu į dulkes, byra tarp pirštų.

Nukratau į peleninę.

Stovi ant salo dykai, juk nerūkau.

Vis dar kankinu save,

užrašydama ilgesį juodu ant balto.

O kam? Ir kodėl? Kiekvienam apstu

savo, maudosi jame lyg šviežio

pieno putoje.

Užrašyta mintis, juodu ant balto,

guli peleninėje dulke.

Tik ilgesys nenustoja per nakt širdį

skriausti. Priglaudžiu aušrą.

Bus dukra. Ir mintis, žiū

dar tik priešpaskutinė, be romo

kvapų esencijos.

Iš dykinėjančios peleninės.

 

2021

Šaunuma

Šauni esi.

Kai lyja ir kai sninga.

Ir kai kaitra

sudegina visas mintis

ir visko geismą.

Kai vyturys pakyla giesmei,

kai apuokas

kvatoja naktį iki pamišimo.

Šauni esi.

Kai viskas tavyje numiršta,

kad prisikeltų,

mylimojo džiaugsmui,

nemylimųjų kančiai, nes ne

jiems save prikėlei.

Neatgulei į Žemę, nepakilai

į maloningą Dangų.

2021

Reikalavimas

Ruduo

atsiribojo nuo manęs

krentančiais lapais.

Manosi,

ilgalaikis užkariautojas

esantis marga skrandute.

 

 

Rudenie,

tai aš tave sau pavergiau.

Kai nubluko skaistumas

mano veidų, tavimi

prisidengiau, į alkaną širdį

įsileidau, idant žiema

amžino įšalo nėštumu aplenktų.

 

 

Rudenie, reikalauju, užklok

mane lapų laikinu apklotu.

Kad žiema nerastų.

2021