Nevykusi psalmė dienai

20 spalio, 2021
Diena su kavos aureole ant galvos.
Kartoko skonio, be svaigaus aromato.
Pieno puta ant sudirgusių lūpų.
Verkia aušra, nes jos nieks nepasigedo?
Gluosnis gaudo vėją dar žalia garbana.
Diena mėgaujasi kava iš mano puodelio.
Matyt gardi, jei dienai ant galvos kavos
debesėlis svaigsta aureole.
Kodėl nepradėjau dienos su žalia arbata,
medumi ir citrina pagardinta?
Būtų dienai ant galvos aureolė žalios
spalvos. Ne rudens, vasaros aksesuaras.
2021

Jei nespaustų batai

20 spalio, 2021
Rudenie, neverk už mano lango.
Dangus juk pilnas neišsemtos malonės.
Sumirga kartais debesimis pūkuotais
Ir vėl melsva palaima mėtosi.
Audringa prigimtis Dangaus nuspiria
Į Žemę paukštišką malonę žmonėms,
Sparnus paliepęs patiems užsiaugint.
Sliekai iš žemės, sliekais ant žemės.
Medžio liemeniu ar šakomis aukštyn.
Rudenie, juk viskas iš Dangaus malonės.
O kas ką semia, nulemia daugialypė
Žmogiškosios kasdienybės patirtis.
Gal ir aš dar išvaikščiočiau gatves,
Jei nespaustų batai širdies plotmėje.
Jei iki pūslių nenutrintų sielos
Daugiabučių nykiuose prieangiuose,
Sušokčiau laukinį tango ar fokstrotą.
Jei tik nespaustų batai širdies skilvelių!
Akių sūrumo neapsikentė net saulė
Ir … nuėjo miego. Sutemos
Numovė man batus tik lig kito ryto.
Rudenie, jei per dieną nespaustų batai,
Sapnai galėtų širdį per nakt
Dangaus malonėje saldumu kankinti.
2021

*** *** ***

15 spalio, 2021
Ant šalnotos pievos
tavo žodžiai sukrito.
Renki po vieną
ranka pirštinėta, kad
užrašytum ant atvirutės,
kad susakytum man
juos per kartą, lygu
norėtum ant smilgų man
juos slapčiomis suverti.
 
 
Nuo pievos šalnotos
žodžiai, be jausmo po vieną
rankioti, saulei užėjus,
išnyko tavo rankoje,
nes pirštinėta.
2021

Noras

9 spalio, 2021
Norėčiau
Laminuoto Dangaus
Žemės spalvos.
Su grumstu
Melsvame delne.
Su kalnais
Ant pečių, ežerais
Vietoje akių.
Su Upių sraunumo
Jausmais ir
Šventa kantrybe
Ariamų laukų.
Norėčiau Dangaus
Su ugnikalnių aistra,
Neapibrėžto ratu:
Gimt, gyvent, išeit,
Ir vėl viskas
Iš pradžių.
Pažadėto Dangaus
Man nereik.
Saldus Žemėje
Bičių suneštas medus.
2021

Andante

7 spalio, 2021
Žvelgi pro langą
Į krentantį Dangų.
Vienas po kito,
Vienas paskui kitą
Žvilgsniai atsitrenkia
Į vienas kitą ir …
Susimauna. Dangus
juk neprašė jo
Žvilgsniais raikyti.
Krenta lai krenta,
Griūva lai griūva.
Vyrišku įnoriu brūkštels
Per skruostą.
Sugros andante
Debesų krentantys
polėkiai.
2021

Intencijos

7 spalio, 2021
Kas lieka,
Kai mėnuo išplauna
Intencijas ir iškabina
Žvaigždžių lietuje?
Kai pikti elfai pasiglemžia
Vaiko miegą ir nusineša
Į skubančio laiko ertmes?
Iš klausimo
Kyla klausimai ir sklando
Ore, užkimšdami burnas
Atsakymams. Girių karaliai
Mėgaujasi savo neribota galia.
Gyvenimas būtų pasaka,
Jei nebūtų Girių karalių elfų.
Intencijos siurbčioja
Žvaigždžių lietų lyg alų.
Tikėkim, nealkoholinį.
Kitaip mėnesiena prarastų
Savo žavesį jų fone.
2021

Užuovėja

5 spalio, 2021
šiugžda lapai
lyja lietus ir bėga
šaligatviais
toks jaunas ir veržlus
lyg visko gyvenimas
lyg būtis ir nebūtis
su visais likimais
užrūstintais ir
medžių viršūnėmis
skraidančiais
balti šešėliai nakties
panoramoje
balta antelė ant sienos
įteigia regintiems ir ne
griūties nebus
surenku iš dykinėjančios
peleninės dulkes
sudėlioju naują žodį:
kur susibėga septyni
laukai pojūčiais
ten užuovėja
neprielanki absurdais
mintančiam miestui
2021

Priešpaskutinė

3 spalio, 2021
 
Jaučiu, iš savęs išspaudusi
paskutinę mintį
su šlakeliu romo esencijos.
Išradinėju naują, nekasdienišką.
Suvokiu, prilygsta
seniai išrastam dviračiui.
Sutrinu į dulkes, byra tarp pirštų.
Nukratau į peleninę.
Stovi ant salo dykai, juk nerūkau.
Vis dar kankinu save,
užrašydama ilgesį juodu ant balto.
O kam? Ir kodėl? Kiekvienam apstu
savo, maudosi jame lyg šviežio
pieno putoje.
Užrašyta mintis, juodu ant balto,
guli peleninėje dulke.
Tik ilgesys nenustoja per nakt širdį
skriausti. Priglaudžiu aušrą.
Bus dukra. Ir mintis, žiū
dar tik priešpaskutinė, be romo
kvapų esencijos.
Iš dykinėjančios peleninės.
 
2021

Šaunuma

28 rugsėjo, 2021
Šauni esi.
Kai lyja ir kai sninga.
Ir kai kaitra
sudegina visas mintis
ir visko geismą.
Kai vyturys pakyla giesmei,
kai apuokas
kvatoja naktį iki pamišimo.
Šauni esi.
Kai viskas tavyje numiršta,
kad prisikeltų,
mylimojo džiaugsmui,
nemylimųjų kančiai, nes ne
jiems save prikėlei.
Neatgulei į Žemę, nepakilai
į maloningą Dangų.
2021

Reikalavimas

27 rugsėjo, 2021
Ruduo
atsiribojo nuo manęs
krentančiais lapais.
Manosi,
ilgalaikis užkariautojas
esantis marga skrandute.
 
 
Rudenie,
tai aš tave sau pavergiau.
Kai nubluko skaistumas
mano veidų, tavimi
prisidengiau, į alkaną širdį
įsileidau, idant žiema
amžino įšalo nėštumu aplenktų.
 
 
Rudenie, reikalauju, užklok
mane lapų laikinu apklotu.
Kad žiema nerastų.
2021